Kinijos muzika (I d.)�ištakos, teorija, instrumentai

Parengė �Eirimas Velička

PROJEKTĄ REMIA

Kinijos muzikos ištakos

Viena seniausių žmonijai žinomų didžiųjų klasikines muzikos tradicijų. Henano provincijos archeologiniuose kasinėjimuose aptikta išilginių fleitų iš kaulo, kurių amžius – 9 tūkst. metų [1], o Džeidziango provincijoje – 7 tūkst. metų senumo molinių indo formos fleitų xun [2]. Istoriniuose Kinijos dokumentuose aprašyta gausybė muzikos rūšių. Jau Džou dinastijos [3] laikais (1046–256 pr. Kr.) suklestėjo ritualinė rūmų muzika yayue, buvo išplėtota sudėtinga kosmologija, muziką įjungianti į universalią Yang ir Yin priešybių sistemą. Muzikos garsai siejami su penkiais gamtos elementais: metalu, medžiu, vandeniu, ugnimi, žeme. VII a. pr. Kr. muzikos tonai derinami kvintomis ir išdėstomi kvintų ratu. Penki gretimi kvintų rato garsai sudarė senovinę pentatoninę kinų gamą. Senovės Kinijoje muzika Yue paklūsta universaliai pasaulio tvarkai ir siejama su ritualu ir etika li. Kinų filosofai ir mokytojai 孔夫子 Kǒng Fūzǐ / 孔子 Kǒng Zǐ (Konfucijus), Lǎozǐ tyrinėjo muzikos ir etikos ryšį, muzikos ryšį su gamta, jos įtaką etikai ir visuomenės gerovei. Valdant Džou dinastijai, buvo sudaryta Šidzing (詩經 Shījīng – „Dainų kanonas“), seniausias kinų dainuojamosios poezijos rinkinys, apimantis per 300 dainų ir apeiginių himnų (rinkinio sudarymas pagal tradiciją priskiriamas Konfucijui).

1.

2.

3.

Huáng Dì 黃帝 – „Geltonasis imperatorius“ (2698–2599 pr. m. e.)

Kinų kultūrinės atminties ištakos siekia pusiau mitinius laikus. Kultūros (ir muzikos) istorijos pradžia siejama su „Geltonuoju imperatoriumi“ Huáng Dì 黃帝 (2698–2599 pr. Kr), Kinijos kultūriniu herojumi. Laikomas Kinijos kultūros (įskaitant mediciną ir muziką) steigėju ir pradininku. Jis yra pusiau mitinis asmuo, laikomas „visų kinų protėviu“. Vadinamas įvairiai: Geltonasis imperatorius, Geltonasis mokytojas, Geltonasis Dievas, Geltonasis Viešpats. Kai kada jis būna vaizduojamas kaip gyvatė arba drakonas.

​

​

​

Lǚ shì chūnqiū 吕氏春秋 („Pono Lü pavasariai ir rudenys“)

5 knyga, 5 skyrius - Gǔ yuè („Senovės muzika“)

​

„Anuo metu Huáng Dì [Geltonasis Imperatorius] liepė Ling Luniui pagaminti lü [12-os skudučių rinkinį]. Ling Lunis iškeliavo nuo vakarinio Das kalno šlaito ir pasiekė šiaurinį Yuanyü kalno šlaitą.�Iš Sesi slėnio paėmė bambuką iš vienodų stambių narelių ir sulaužė jį į savo kelį. Jo ilgis buvo lygus trims cun ir devyniems fen. Kai į jį papūsdavai, jis išduodavo Geltonojo Varpo garsą Gong. Ling Lunis pūstelėjo į jį ir tarė: “kaip tik šito ir reikia!”. �Po to jis pagamino dvylika skudučių. �Ir kai Yuanyü kalno papėdėje išgirdo giedant porelę feniksų, jis pradėjo skirti dvylika muzikinių tonų – lü. Šešis tonus jis suderinino pagal patinėlio giesmę, šešis – pagal patelės, derindamas juos pagal Geltonojo Varpo Gong skambesį. Todėl yra sakoma: tonas Gong – vyriškųjų ir moteriškųjų tonų pagrindas.“

(knyga „Ponio Lü pavasariai ir rudenys“ buvo parašyta 239 m. pr. Kr.)

Shí-èr-lǜ (12-ka gaidų)

​

Senovės Kinijoje jau buvo žinomas kvintų ratas ir standartizuotas 12-os tonų chromatinis garsaeilis. Manoma, kad jis susiklostė Džou dinastijos (1046–256 pr. Kr.) laikais. Gaidos jame – panašiai, kaip ir Pitagoro darnoje – buvo išdėstytos grynosiomis kvintomis (remiantis santykiu 2:3 bei jo vediniais: 8:9, 16:29, 64:81 ir t. t.). Šis standartizuotas 12-kos tonų garsaeilis vartotas bambuko skudučiams ir varpams derinti. Pasak kinų legendų, šį garsaeilį atrado Geltonojo Imperatoriaus (Huang Di) muzikologas Ling Lunis (2697 pr. Kr. ). Pasakojama, kad Ling Lunis jį sukūrė klausydamasis dviejų feniksų (patinėlio ir patelės) balsų.

Šeši neporiniai garsai, priklausantys vyriškajai Yang stichijai, yra laikomi tinkamesniais instrumentinei muzikai. Šeši poriniai garsai, priklausantys moteriškajai Yin stichijai – tinkamesni vokalinei muzikai. 12 garsų simbolizavo 12 mėnesių ir 12 dienos valandų. Jų visuma išreiškė dangaus ir žemės harmoniją. Kiekvienas iš 12-os garsų tam tikru metų laiku galėjo atlikti tonikos funkciją. Todėl ritualiniam rūmų orkestrui buvo gaminama net 12-ka instrumentų komplektų!�Standartizuoto garsaeilio pagrindu iš gretimų kvintų rato garsų buvo sudaromos pentatoninės dermės.

Džou (周 Zhōu) dinastijos (1046-256 pr. Kr.) muzikinės kultūros bruožai

Džou – ilgiausiai Kinijos istorijoje gyvavusi dinastija. Jai būdinga feodalinė santvarka, bronzos ir geležies technologijos. Pabrėžiamas ypatingas muzikos (yue) ryšys su ritualu ir etika (li), glaudžios muzikos ir kosmologijos sąsajos (pasaulio kryptys, metų laikai). Muziką smarkiai paveikė konfucianistinė ir daoizmo filosofija. Svarbios Yin-Yang (阴阳), Dao (道 kelias, didžioji vienovė) Či (气 qi - energija) kategorijos. Šioje epochoje gyveno ir kūrė žymiausi Kinijos filosofai ir religinių krypčių pradininkai: Konfucijus ir Laodzi (老子 Lǎozǐ).�To meto Kinijoje jau buvo žinomas 12-os gaidų chromatinis garsaeilis ir kvintų ratas. Susiklostė apeiginė muzika Yǎ yuè („Elegantiškoji muzika“). Buvo mušami žalvario varpų ir akmens plokščių (litofonų) kurantai. Skambinta septynstyge ilgąja citra činiu (古琴 Gǔqín); Konfucijus šį instrumentą ypač vertino.

�

Konfucijus (孔夫子 Kǒng Fūzǐ)

Šidzing arba „Poezijos kanonas“ (詩經 Shījīng) – seniausias žinomas kinų dainuojamosios poezijos rinkinys. Tai vienas iš penkių konfucianizmo kanoninių tekstų, kurių sudarymas tradiciškai priskiriamas pačiam Konfucijui. Rinkinys apima 305 dainas ir himnus (atskiri jų datuojami XI–VII a. pr. Kr.).�Činis (琴 qín), arba gūčinis (古琴 gǔqín ) – Konfucijaus mėgstamiausias muzikos instrumentas.

Konfucijus (孔夫子 Kǒng Fūzǐ, arba �孔子 Kǒngzǐ; 551–479 pr. Kr.),

„Mokytojas Kǒng“ – senovės Kinijos filosofas �ir politikas, konfucianizmo religinės filosofinės tradicijos pradininkas. Žinomiausias jam priskiriamas tekstas – „Apmąstymai ir pašnekesiai“ (論語 Lúnyǔ). Čia iitn daug dėmesio skiriama muzikai ir etikai.

„Apmąstymai ir pašnekesiai“ 論語 / 论语 Lúnyǔ

Kai Mokytojas Qi valstybėje išgirdo imperatoriaus Shun muziką, jis tris mėnesius nebejautė mėsos skonio. „Nemaniau, kad muzika gali turėti tokį poveikį“, – pasakė jis. (VII. 14)�Kai Mokytojas sutikdavo gražiai dainuojantį žmogų, paprašydavo, kad jis pradėtų dainą iš pradžių. Tada ir pats pritardavo. (VII. 32)�Konfucijus kalbėjo: „Dainos taurina žmogų. Apeigos yra jo ramstis. Muzika tobulina.“ (VIII. 9)�„Mokiniai, kodėl jūs nesigilinate į Shi jing? Dainos lavina žmogų, aštrina jo žvilgsnį, stiprina santarvę, išsklaido liūdesį ir nepasitenkinimą. <...> Jos suartina mus su paukščiais, žvėrimis, žole ir medžiais“ (XVII. 9).�„Argi mandagumas – tokia pati vertybė, kaip brangakmeniai ir šilkas? Argi muzika tėra varpai ir būgnai?“ (XVII.11)�„Jei kilnus žmogus trejetą metų nesilaikys apeigų, apeigos pradės nykti. Jei trejiems metams apleis muziką, tuomet ji patirs nuopolį.“ (XVII. 21)� � Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: Pradai, 1994.

​

„Elegantiškoji muzika“ Yǎ yuè 雅樂

​

Yǎ yuè 雅樂 („Elegantiškoji muzika“) – senovės Kinijos apeiginė rūmų muzika, atliekama per imperatoriaus įšventinimo apeigas. Ji susiklostė Džou (周 Zhōu) dinastijos (1046–256 pr. Kr.) laikais. Tai sudėtingiausia ir įmantriausia to laikmečio muzika. Orkestras buvo sudarytas iš daugiau nei šimto įvairių instrumentų: varpų, akmens plokščių, bambuko skudučių, skersinių fleitų, lūpinių vargonų, citrų. �Ši muzika buvo atliekama dar ir konfucianistų šventyklose per apeigas. Korėjoje ir Taivane ji išliko iki mūsų dienų. Jos atitikmenys kitose šalyse - japonų imperatoriaus orkestras Gagaku, Korėjos Aak (Ah Ahk), Vietnamo Nhã Nhạc.

Bronzos varpai biānzhōng 编钟

​

Apeiginių bronzos varpų karilionas (nuo 13 iki 65 varpų). Seniausi rasti 1500 pr. Kr. (Shang dinastija). Varpai – netaisyklingos ovalios formos, todėl kiekvienu jų galima išgauti du skirtingus garsus (skiriasi tercija).

​

65-ių varpų rinkinys, kurį archeologai rado Markizo Yi kape, datuojamame �433 m. pr. Kr. (Džou dinastija)

​

​

Akmens plokščių kurantai biānqìng 编磬��Mušamasis idiofonas (litofonas), sudarytas iš skirtingo dydžio L formos akmens plokščių, sukabintų mediniuose rėmuose. �Vartotas konfucianistinių apeigų ir imperatoriaus rūmų muzikoje. Gyvuoja Kinijoje, Korėjoje, Vietname.

​

Hanų dinastijos (Han, 206 pr. Kr - 220 po Kr.) muzikinė kosmologija

Hanų dinastijos laikais suklestėjo buitinės muzikos žanrai. Šilko keliu įvežta naujų instrumentų. Išsilavinusi Hanų epochos aukštuomenė domėjosi muzikos filosofija, tyrinėjo muzikos, kosmoso ir ritualo ryšius.

Hanų dinastijos laikais buvo išplėtota visaapimanti kosmologinė sistema, į darnią visumą susiejanti kinų pentatoninės dermės garsus, penkias spalvas, centrą ir keturias pasaulio kryptis, penkias gamtos stichijas, �metų laikus ir penkias planetas.

Kinų instrumentologija: Bā Yīn 八音 - „Aštuoni tembrai“

Jau antikinės Džou dinastijos (1046–256 m. pr. Kr.) laikais naudota savita instrumentų klasifikavimo sistema - bā yīn (八音 „aštuoni tembrai“). Ji išsamiai aprašyta knygoje Shujing (sk. Šudzing, „istorijos kanonas“; viena iš penkių tradiciškai Konfucijui priskiriamų knygų). Joje muzikos instrumentai klasifikuojami pagal medžiagą, derinami su aštuoniomis pasaulio kryptimis, keturiais metų laikais ir keturiais pereinamaisiais laikotarpiais. Tai seniausia žmonijai žinoma muzikos instrumentų klasifikavimo sistema.

Xūn 塤 / 埙�Siunis (塤 / 埙 xūn) – pučiamasis aerofonas, kiaušinio pavidalo fleita iš degto molio. Okarina. Turi skylutę viršuje (orui pūsti) ir kelias skylutes šone pirštams). Garsas išgaunamas pučiant orą į viršutinės angos briauną (panašiai, kaip grojant skudučiu). Vienas seniausių kinų instrumentų, ištobulintas jau Xia dinastijos (2070–1600 pr. Kr.) laikais. Seniausi pavyzdžiai archeologų randami net 7 tūkst. metų senumo.

Šeñgas ­琵琶�šengas (笙 shēng) – pučiamasis aerofonas su laisvaisiais liežuvėliais, kinų lūpiniai vargonėliai. Jį sudaro 17-ka (rečiau 21, 23 ar 36) ratu išdėstytų ir į puodelio formos medžio (arba metalo) dėžutę įstatytų bambuko vamzdelių ir trumpas pūstukas. Vamzdelių viduje – stačiakampiai žalvario liežuvėliai, kurie virpa uždengus skylutes ir pučiant (arba įtraukiant) orą. Išgaunamas diatoninis garsynas, virš dviejų oktavų apimties (dažniausiai d¹–fis²). �Tai vienas seniausių kinų instrumentų; jis pirmąkart paminėtas Shijing, kanoninėje „giesmų knygoje“ (tarp XI–VII a. pr. Kr.). ligšiol naudojamas kinų Kunqu operoje kaip pritariamasis instrumentas, juo griežiama Rytų Kinijos „šilko ir bambuko“ kameriniuose ansambliuose. Solo repertuaras pradėjo klostytis tik nuo XX a. vidurio. Panašūs instrumentai gyvuoja Japonijoje (shô), Tailande (khene), Laose (khaen).

.

Činis, gūčinis 古琴 gǔqín ��Činis, gūčinis (qin, guqin) – skambinamasis chordofonas, ilgoji septynstygė kinų citra. Per pailgą, kiek išgaubtą rezonatorių ištemptos 7-ios stygos. Švelnaus, subtilaus, kamerinio skambesio. Diapazonas – apie 4 oktavos (nuo C – iki d³). Naudojama įvairi skambinimo technika: skambinama atviromis ir dengtomis stygomis, naudojami flažoletai, glissando. Kaire ranka skambinama plektru, dešine – pirštais. Instrumentas žinomas nuo Džou dinastijos laikų; buvo ypač mėgiamas Konfucijaus. Kai kada vadinamas „kinų muzikos tėvu“ arba „Išminčių instrumentu“.

Žengas, 古箏 / 古筝, gǔzhēng

12–17 stygų citra, lenkto korpuso. Tolima mūsų kanklių giminaitė. Ji turi slankius tiltelius kiekvienai stygai. Išpopuliarėjo Han dinastijos laikais.�Iš jo vėliau atsirado japonų instrumentas koto.

​

Sjao (xiāo) 簫 / 箫, taip pat: �Donsjao (dòngxiāo) 洞簫 / 洞箫�.�Sjao (xiāo) - pučiamasis aerofonas, kinų išilginė bambuko fleita be pūstuko. Pučiama į aštriai nusklembtą angos briauną (panašiai, kaip grojant skudučiu). Turi 6-8 skylutes pirštams. Švelnaus, minkšto tembro. Sakoma, kad jos garsas primena paukščių karaliaus fenikso balsą. Iš kinų xiao atsirado japonų šiakuhačis (shakuhachi).

„Mėnuliškoji liutnia“ Ruăn 阮

Mėnuliškoji liutnia ruăn (arba ruǎnqín) - skambinamasis chordofonas, tradicinis kinų instrumentas. Kinijoje žinoma nuo III a. Turi apskritą korpusą, kaklelį su galvute ir keturiomis sukynėmis stygoms. Postygis turi 24-is skirsniu. Instrumentas pavadintas juo grojusio rūmų muzikanto Ruǎn Xián (234-305 m.) vardu. Iš jo vėliau atsirado kiti instrumentai: Juečinis (Yueqin) ir dabartinė pipa.

Pipa ­琵琶�Pipa – skambinamasis chordofonas, kinų trumpakaklė keturstygė kriaušės pavidalo liutnia. Postygis turi 4-6 pleišto formos padalas. 13–24 mažesnės bambukinės padalos įtaisytos ant instrumento korpuso. Keturios šilkinės (vėliau - kaproninės ar plieninės) stygos derinamos a-d¹-e¹-a¹. Grojama sėdint, laikoma statmenai ant muzikanto kelių. Skambinama dirbtiniais nagais arba brauktuku. Pasižymi virtuozinio atlikimo galimybėmis. Garsas trumpas, šaižokas. Vartojamos įvairios technikos: arpedžio, akordai, tremolo. Imituojami gamtos garsai. Grojama orkestre, ansamblyje, pritariama dainoms. Solo repertuarą sudaro daugiausia programinės pjesės. Dabartinis pipos pavidalas V–VII a. šilko keliu į Kiniją pateko iš Vidurinės Azijos ir išpopuliarėjo Tangų dinastijos (618–906 m.) laikotarpiu. Pipai giminingi instrumentai – arabų ūdas (al’ûd), persų barbatas (بربط), Europos liutnia, japonu biwa. �„Sniegas saulėtą pavasario dieną“ (XIV a.) atl. Wu Man.

Erhu 二胡 èrhú �Erhu – griežiamasis chordofonas, dvistygis smaiginis kinų smuikas. Jį sudaro nedidelė tuščiavidurė šešiakampė rezonansinė dėžutė, dengta pitono oda, ir ilgas laibas kaklelis su galvute ir dviem sukynėmis stygoms įtempti. Griežiama šiek tiek lenktu stryku, kurio ašutai prakišti tarp dviejų stygų. Diapazonas – virš 3-jų oktavų. Instrumentu griežiama solo, ansambliuose ir orkestruose. Tai – ne vietinės kilmės instrumentas; į Kiniją jis atvežtas XI a.

Suona

Suona – dvigubo liežuvėlio pučiamasis aerofonas, kiniška zurna (gimininga obojui). Kūgiškos formos, turi 7 skylutes pirštams. Aštraus, šaižaus tembro. Paplitusi Šansi provincijoje. Grojama daugiausia per vestuvių ir laidotuvių procesijas.

Membranofonai

[1] Băngŭ 板鼓 – kinų konusinis būgnas, mušamas viena arba dviem bambuko lazdelėmis. Išduoda aštrų, sausą garsą. Vartojamas kinų operoje (skamba mūšio scenose), skamba ir instrumentinės muzikos ansambliuose. �[2]Dhyāngro – didelis apeiginis rėmo būgnas su rankenėle, laikomas rankoje. Turi viengubą arba dvigubą odos membraną, Mušamas lenktu muštuku. Naudojamas Tibeto budistų vienuolių. Šamaniškos kilmės. �[3]Tánggǔ 堂鼓 – „iškilmių salės būgnas“. Tradicinis XIX a. statinės formos kinų būgnas. Vidutinio dydžio, korpusas dekoruotas cinoberio laku (vaizduojami paukščiai, liūtai, drakonai). Membrana iš buivolo odos. Pakabinamas mediniame rėme, tvirtinamas keturiais žiedais. Mušamas dviem lazdelėmis. [4]Yao Gu – tradicinis dviejų membranų statinės formos būgnas. Grojant laikomas ant juosmens. Mušamas plaštakomis ar dviem medžio lazdelėmis, pritarima dainoms, liaudiškam šokiui. Senovėje naudotas kaip signalinis instrumentas.

​

​

​

1. 2.

​

​

3. 4.

Užduotis:�

Peržiūrėkite šios skaidrės įrašus ir pasiklausykite muzikos. Atpažinkite ir įvardinkite įrašuose skambančius kinų muzikos instrumentus.�

Literatūra

Andrijauskas, Antanas. Vaizduotės erdvės: tradicinė kinų estetika ir menas. Vilnius: LKTI, 2015.�DeWoskin K. J. A song for One or Two: Music and the Concept of Art in Early China.The University of Michigan, 1982.�I Czin: Senovės kinų permainų knyga. Vilnius: Aktėja, [2007]. �Juan Kė. Senovės Kinijos mitai. Vilnius: Mintis, 1998. �Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: Pradai, 1994.�Konfucijus. Pašnekesiai. Vilnius: Tyto alba, 2004.�Laozi (vertė D. Švambarytė). Vilnius: Vaga, 2016.�Liang Mingyue. Music of the Billion: an Introduction to Chinese Music Culture. New York: C.F. Peters Corporation, 1985.�Poškaitė, Loreta. Estetinė būtis daoizme. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004.�Velička, Eirimas. Pipa. Iš: Indra: Rytų kultūros almanachas, 2000, p. 100–101.�Ван Цзычу. Китайские музыкальные инструменты. Министерство культуры КНР [20--?].�Ткаченко, Г. А. Космос, Музыка, Ритуал: миф и эстетика в «Люйши Чуньцю». Москва: Наука, 1990.�Люйши Чуньцю. Москва: Мысль, 2001.�Лян Янь. Азы пекинской оперы. КНР: Уздательство литературы на иностранных языках, 2003.�Малявин, Владимир. Китайская цивилизация. Москва: Астрель, 2000.

Dàodé Jīng. II a. po. Kr. šilko rankraštis.

Song

​

Tangų dinastijos muzika

Yueqin