Kviečiame pasiklausyti paskaitos „Kokias problemas aktualizuoja Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“?“ (https://bit.ly/3hXezE5)
Kam reikalingi tautiniai mitai? (Marius Ivaškevičius)
Tautiniai mitai tautai reikalingi savo reikšmingumui įtvirtinti. Bet tapatybės, grindžiamos nekritišku prisirišimu prie mitų, gynimas gali skatinti provincialumą ir netgi agresyvumą. Po Antrojo pasaulinio karo ne vienas filosofas prabilo apie tai, kad nacionalizmas veda į pražūtį, nes uždaro tautą savo kultūriniame rezervate ir neleidžia atsiverti pasauliui, o kartais virsta ir griaunančia militaristine ideologija (kaip nacistinėje Vokietijoje ar dabartinėje Rusijoje). Lietuva nėra tokia valstybė, kuri dėl nacionalinių vertybių sukeltų pasaulinį karą, bet mažos tautos nacionalizmas gali virsti nepakantumu kitoms tautoms. Panašią problemą savo kūryboje kelia ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Šis kūrėjas yra ryškiausias jaunosios kartos rašytojų atstovas, kuris kūryboje analizuoja lietuviškos tapatybės kūrimo mitus ir juos bando dekonstruoti. Tokiais veiksmais kaip eitynių holokausto aukoms atminti organizavimas rašytojas ragina permąstyti pasakojimą apie lietuvius kaip istorijos aukas ir giliau pažvelgti į savo ydas. Tas ydas Ivaškevičius analizuoja ir savo pjesėje „Madagaskaras“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas save suvokia kaip tautos gelbėtoją, bet atrodo komiškai, nes tautos tapatybę grindžia mistifikuotais pasakojimais (kalbos išskirtinumas, didinga tautos kilmė). Ivaškevičius išjuokia idealistinį savo tautos iškėlimą, parodo, kad tokios idėjos įkvepia destruktyvų nacionalizmą. Pokštas, manydamas, kad lietuviai yra pranašesnė tauta už Afrikos gyventojus, sukuria absurdišką tautos iškeldinimo utopiją. Ivaškevičius Pokštą vaizduoja kaip naivų idealistą, kuris nesupranta, kad madagaskariečiai taip pat yra sava tauta, gyvenanti savoje žemėje, turinti savo tradicijas. Lietuviškumą keldamas aukščiau kitų tautų, Pokštas virsta agresyviu nacionalistu, netoleruojančiu kitataučių autentiškumo (jis net deklaruoja, kad lietuvių kalba daug gražiau skamba nei „madagaskarių“). Istorijos pamokos rodo, kad agresyvus nacionalizmas yra pavojingas: Hitleris, gindamas vokiečių išskirtinumo mitą, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, Rusija, gindama savo imperialistines ambicijas, iki šiol terorizuoja aplinkines šalis. Taigi mitai apie tautos išskirtinumą padeda kelti tautos savigarbą, bet yra pavojingi, nes gali virsti agresyvia ir netolerantiška politika.
Kviečiame pasiklausyti paskaitos „Kaip papasakoti apie svaigią ir vientisą meilę? Jurgio Kunčino romano „Tūla“ analizė“ (https://bit.ly/3wGurij)
Aidas Marčėnas: (ne)dėvėtų eilėraščių kūrėjas
Eilėraštis „Maxima“: KŪRYBOS/AUTENTIŠKUMO TEMA: a) ŽMOGUI/KŪRĖJUI SVARBU IEŠKOTI AUTENTIŠKUMO, NESITENKINTI BANALYBE IR LĖKŠTUMU; b) TRADICIJA PADEDA KŪRĖJUI IŠVENGTI BANALYBĖS: JIS REMIASI TRADICIJA, BET JĄ TRANSFORMUOJA, INDIVIDUALIZUOJA, TAIP IŠLAIKYDAMAS AUTENTIŠKUMĄ
Eilėraštyje kuriama analogija tarp vartotojiškos visuomenės ir poetų, kurie, siekdami populiarumo, kuria lėkštą poeziją. Pavadinimas „Maxima“ (ironiška nuoroda į prekybos tinklą) yra vartotojiškos visuomenės simbolis. Pirmose keturiose strofose yra kritikuojama visuomenė: prie lesalo bėgančių vištų įvaizdžiu ironizuojama masinė pirkimo psichozė (jai pasidavusios moterys apibūdinamos epitetu „raibos“, taip sustiprinant paralelę tarp vartotojiškumui pasidavusio žmogaus ir vištos – kvailo, nemąstančio paukščio). Toks vartotojiškumas siejamas su dvasios menkumu. Subjektas ironizuoja pasidavimą masiniam vartojimui: žmonės ieško nupigintų vienodų drabužėlių, kad atitiktų dominuojančias madas ir būtų panašūs į kitus (kaip giminaičiai). Subjektui toks noras supanašėti yra neautentiškumo praradimas: pirkėjos yra papilkėjusio (gyvybę praradusio) veido, lengvai išsižada principų (išverčiamos pažiūros). Ketvirtos strofos pabaigoje iš socialinės sferos pereinama į kūrybinę ir kritikuojama ne autentiškumą naikinantis besaikis vartojimas, bet ir meninė banalybė, t.y. akcentuojama, kad aukštasis menas nužeminamas iki masinės kūrybos. Ironišku terminu „euroeilėraštis“ kuriamos sąsajos su architektūrinį savitumą naikinančiu euroremontu. „Euroeilėraščiai“ – tai banalūs, visiems gerai suprantami kūriniai, kuriuose nėra jokio savitumo. Subjektas renkasi aukštąjį, laiko patvirtintą meną (second hand‘ą). Jis vardija menininkus (Celanas, Rilke, Poundas, Eliotas ir kt.), kurie jį įkvepia mąstyti apie gyvenimą, būtį, grožį, t. y. kurie skatina gilesnį savęs pažinimą. Tai laiko patikrinti, visame pasaulyje pripažinti kūrėjai, kurie pažino žmogaus sielos paslaptis, todėl iš jų galima pasimokyti, kaip kurti tikrą meną. Tad šiame eilėraštyje metafora „second handa‘as“ reiškia ne autentiškumą slopinančią tradiciją (kaip eilėraštyje „Second hand“), o būtent tradiciją, kuri išgelbsti nuo banalybės ir lėkštumo, nes parodo, kaip savo asmeninę patirtį atskleisti nebanalia forma (žodžiai „giliau pasiknisus <...> atrastume“ ir rodo, kad subjekto eilėraščiuose galima rasti šių kūrėjų įtakų).
ĮTAKOS
man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas
ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis – tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt – baltai
kasmet pražystantis jazminas
kelis kartus, sakykim, mūzos,
bet daug dažniau – mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų
iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį – šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką
1999 06 25
Eilėraštyje „Įtakos“ (kaip ir eilėraštyje „Maxima“) atskleidžiama, kad kultūrinė tradicija (literatūros, kino kūriniai, religiniai tekstai) daro subjektui (poetui) didžiulę įtaką, jį įkvepia. Galime matyti, jog lyrinis subjektas šiame eilėraštyje kalba apie skirtingas jam daromas įtakas. Jį įkvepia gamta ir jos motyvai: „man darė įtaką lietus <...> ir vėjas <...> baltai kasmet pražystantis jazminas...“ Taip pat įkvėpimo subjektas semiasi iš įvairių kultūrinių šaltinių kaip literatūra („<...> jaunas buninas...“), kinas („<...> tarkovskio kinas...“). Užsimenama ir apie įkvepiančius religinius motyvus („šventas jonas“, „šviesos kūrėjas“). Subjektą įkvepia ir sapnų, iliuzijų pasaulis, bet didžiausias įkvėpimo šaltinis yra jo paties „karčiai saldus“ gyvenimas, kuris gaunamas „už dyką“ (įvairios egzistencinės patirtys).
Rašinys „Autentiškumo problema literatūroje“ (Aidas Marčėnas, Jurgis Kunčinas): https://bit.ly/2ToYBbK
Praėjusių paskaitų įrašai: https://shmmf.ktu.edu/mokykloms/ltvbe/
Ačiū už dėmesį!