Civilizacija „Veržbolovo“

MARIUS IVAŠKEVIČIUS


Atvirukas iš Vilkaviškio krašto muziejaus

Klestėjimas

Tokio masto stoties statybų perspektyva gana greitai priviliojo į Kybartus daugybę įvairaus plauko to meto apsukrių ir nevykusių verslininkų iš Rusijos imperijos gilumos ir kitų pakraščių. Štai žydas geležinkelininkas Ilja Levitanas atvyko į Veržbolovo dar prieš tai, kai čia pasirodė pirmieji garvežiai. O 1860 metų rugpjūtį jam Kybartuose gimė sūnus Izaokas Levitanas, būsimas Rusijos dailės klasikas, peizažo genijus.

Stoties ir jos personalo dydį išpūtė ta aplinkybė, kad tai nebuvo vien pasų ir prekių patikrinimo vieta. Mat rusai naudojo angliško pavyzdžio geležinkelio bėgius, platesnius nei visoje Europoje. Todėl keleiviai, atvažiavę į Veržbolovo vienu traukiniu rusiško pavyzdžio bėgiais, perėję muitinę ir pasų kontrolę, persėsdavo į kitą traukinį, stovintį ant vokiško pavyzdžio bėgių. Turint omeny tai, kad tokiu pat būdu iš traukinio į traukinį keliaudavo ir visos iš Rusijos į Vakarus bei atgal vežamos prekės, ir dar tai, kad per Veržbolovo buvo gabenama dešimtadalis visos Rusijos imperijos importo ir eksporto, bėgių, vagonų, garvežių ir sandėlių skaičius išties turėjo būti įspūdingas.

Turbūt todėl Veržbolovo stotis niekaip negalėjo apsieiti be prabangių apartamentų, skirtų Rusijos carui ir jo šeimynai, taip pat be asmeninio caro traukinio garažo, kuriame šis traukinys laukdavo savo ir visos Rusijos visagalio, kol šis važinėdavosi po užsienius.

Miegojau puikiai, – dienoraštyje užrašė Rusijos caras Nikolajus II. – Diena buvo pilka, bet nešalta. Aleksą ir Elą – abu užsupo, nors nevažiavome greitai. Susidomėjęs skaičiau Pavlovo „Rusijos istoriją“. Vakare pusę aštuonių atvykome į Veržbolovo beveik du mėnesius išbuvę svetur. Persėdome į savo traukinį (Kurskij). Dar feldjėgeris atvažiavo čia su popieriais. Pietavome aštuntą su ketvirčiu.

Nors į Veržbolovo atvykusį carą lydėdavo akyla asmeninė apsauga, o geležinkelio žandarmerija kruopščiai saugojo jį nuo nereikalingų akių, kartais imperatoriaus šeimyna leisdavosi į susitikimus su „liaudimi“. Šitaip po vieno apsilankymo Veržbolovo stotyje Nikolajaus II sūnus Aleksejus prižadėjo Kybartų vaikams mokyklą. Pirmoji berniukų gimnazija čia buvo įsteigta 1912 metais ir gavo to paties caraičio Aleksejaus vardą.

Tad kybartiškiai visais laikais buvo privilegijuoti, nes, atsimušę į vietinių biurokratų slenksčius, galėjo kreiptis tiesiai į aukščiausiąją instanciją, kai toji „instancija“ sustodavo stotyje. Iš pradžių tie geradariai buvo Rusijos imperatoriai, paskui Lietuvos prezidentai ir galiausiai partijos pirmieji sekretoriai. Paskutinis, į kurį su asmeniniu prašymu kreipėsi viena kybartiškė, buvo Nikita Chruščiovas.

Kaip ir visose didžiosiose pasaulio kryžkelėse, šioje greta legalaus verslo klestėjo ir kontrabanda. Mes su vario kuprinėmis tikrai nebuvom pirmieji.

Veržbolovo stoties egzistavimo pradžia beveik sutapo su 1863 metų ginkluotu lenkų ir lietuvių išsivadavimo sukilimu, kurį numalšinusi Rusijos valdžia ėmėsi represijų ir rusifikavimo. Lietuvoje buvo uždrausti lietuviški rašmenys ir įvesta kirilica. Tuomet knygos lietuviškais rašmenimis imtos spausdinti Rytprūsiuose. Jos tapo viena labiausiai paplitusių kontrabandinių prekių (man, filologui, šis unikalus reiškinys kelia keistą susižavėjimą). Kai caras Nikolajus II 1904-aisiais atšaukė šį draudimą, per Veržbolovo jau ėjo kelių rūšių knygų kontrabandos srautai, ir antrasis – nelegalios komunistinės literatūros – daug rimčiau grasino imperijos pagrindams. Galbūt todėl lietuviai knygnešiai buvo palikti ramybėje, o jų „verslas“ legalizuotas.

Dar 1895 metais per Eitkūnus į Veržbolovo atvykęs Leninas buvo kruopščiai apieškotas muitininkų, tačiau jokios uždraustos literatūros ar skrajučių jo bagaže neaptikta.

Kad knygos buvo pagrindinis Veržbolovo muitininkų grobis ir taikinys, patyrė ir poetas Aleksandras Blokas. Veržbolovo jis kirto 1909-aisiais, grįždamas iš Italijos:

Vėlai naktį milžiniškoje, persismelkusioje karbolka (karbolio rūgštimi, tais laikais naudota kaip dezinfekcijos priemonė – M. I.), tamsioje Veržbolovo muitinės salėje keleivius iš vokiško traukinio išrikiavo palei purviną prekystalį ir pradėjo kratyti. Kratė ilgai, glėbiais tempė kažkieno knygas į kažkokį skyrių, mandagiai įspėdami. Kai operacija baigėsi, paaiškėjo, kad išlaikėme paskutinį egzaminą, ir sieloje tapo ramiau. 

Per Veržbolovo į Rusiją grįždavo ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. 1904-ųjų liepą pasiklydęs cinkuotas karstas iš vokiško traukinio čia buvo perneštas į rusišką prekinį vagoną su užrašu „Šviežioms austrėms gabenti“. Karste buvo Antono Čechovo palaikai.

Nuopuolis

1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir Veržbolovo stotis tapo „Wirballen“. Kybartai du kartus buvo smarkiai apgriauti: karo pradžioje ir pabaigoje. Bet greitai atsistatė, ir 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę stotis antrą kartą pakeitė šeimininką ir pavadinimą. Taip Lietuvos pasienyje su Vokietija atsirado Virbalio stotis.

Lietuviams atgaunant nepriklausomybę nuo Rusijos nuolat tenka spręsti vis tas pačias problemas: ką daryti su palikimu, tais pramonės ir kitokio tipo gigantais, kurie buvo orientuoti į visos milžiniškos Rusijos poreikius ir kuriuos galiausiai tapo per brangu eksploatuoti mažai valstybei.

Paprastai kalbant, Virbalio stotis Lietuvai buvo per didelė.

Bet 1918 metais dar reikėjo naujai įvaldyti ne tik milžinišką stotį, bet ir visą Lietuvos geležinkelį. Todėl pirmasis lietuviškas traukinys lėtai riedėjo į Virbalį ir dažnai stojo, nes mašinistams pakeliui teko kirsti medžius garvežio pakuroms.

Tiesa, malkomis varomi garvežiai nebuvo lietuvių išradimas, tą patį kurą naudojo ir patys prabangiausi traukiniai, važinėję po Rusijos imperiją dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Bent taip juos atsimena „Lolitos“ autorius Vladimiras Nabokovas autobiografiniame romane „Kiti krantai“:

Tuometinis didingasis „Nord-ekspresas“ (po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo jau nebe toks), susidedantis išskirtinai iš tokių pat tarptautinių vagonų, kursavo tik du kartus per savaitę ir pristatydavo keleivius iš Peterburgo į Paryžių; pasakyčiau, tiesiai į Paryžių, jei nebūtų reikėję... o, ne persėsti, o būti pervedamam... į visiškai tokį pat rudą traukinį rusų ir vokiečių pasienyje (Veržbolovo–Eidkunen), kur kampuotą rusišką geležinkelį keitė siauras europietiškas kelias, o beržines malkas – anglys. 

Virbalio stočiai antrą gyvybę įkvėpė dar ir tas faktas, kad okupavus Vilnių Lietuva nutraukė diplomatinius santykius su Lenkija ir vienintelis kelias į Vakarų Europą liko čia – per Virbalį. Buvusį maršrutą Peterburgas–Berlynas pakeitė Ryga–Berlynas, ne ką mažiau svarbus ne tik lietuviams, latviams ir estams, bet ir rusams, turėjusiems leidimą kursuoti tarp Vakarų Europos ir komunistinės SSRS.

Vienas tokių buvo kompozitorius Sergejus Prokofjevas, kuriam per pirmąją kelionę į SSRS 1927 metais labiausiai įsiminė lėtas lietuviškas geležinkelis:

Ryte Eitkūnai, buvusi rusų siena, o dabar Vokietijos siena su Lietuva. Persėdimas iš specialaus vagono į paprastą. Šalta ir drėgna...

... Lietuviai – mandagūs, ramūs ir kalba rusiškai, tarsi būtų ne Lietuva, o Rusija. Traukinys vos velkasi. Senais laikais šia linija jie važiuodavo kitaip.

Vagone-restorane mane pakvietė Piotrovskis – tenoras (turimas omenyje garsiausias Lietuvos tarpukario tenoras Kipras Petrauskas – M. I.), kuris kadaise mokėsi drauge su manimi konservatorijoje. Jis pasirodė esąs lietuvis ir, turint omeny muzikinį Lietuvos skurdumą, pirmas muzikantas savo valstybėje. [...]

Diena ilga ir lėta. Traukinys vos velkasi. Aš paklausiau Piotrovskio, kodėl taip lėtai šliaužia mūsų traukinys. Jis atsakė filosofiškai:

– Matote, šalis maža. Kuo ilgiau per ją važiuoji, tuo didesnį įspūdį ji padaro.

Maža šalis su didele stotimi elgėsi gana išmintingai, daug išmintingiau, nei vėliau su ja pasielgė didelė SSRS, tapusi naująja Virbalio šeimininke. Stoties patalpos, tarpukariu tapusios nereikalingos dėl sumažėjusio keleivių ir prekių srauto, buvo pritaikytos miestelio poreikiams. Stotyje įsikūrė daugybė įstaigų, susijusių su geležinkeliu tik tiek, kiek apskritai su juo buvo susijęs Kybartų miestelis. Buvusiuose caro apartamentuose veikė miestelio teismas, o didžiojoje keleivių salėje, kurios stogą puošė stiklinis kupolas, kybartiškiai sutikdavo Naujuosius metus ir minėdavo kitas svarbesnes šventes. Reikalui esant ši salė buvo pritaikoma ir tuo metu dar tik besiformavusiai antrajai lietuvių religijai – krepšiniui. Senas Tėvuko draugas, kybartiškis Leonas, 1939-aisiais buvo tarp žiūrovų, stebėjusių, kaip dukart Europos krepšinio čempionė Lietuvos rinktinė, keliaudama į užsienį, Virbalio stoties keleivių salėje sužaidė parodomąsias rungtynes su Kybartų rinktine. Kai Pranas Lubinas, NBA ragavęs lietuvių centro puolėjas, įdėjo kamuolį į krepšį iš viršaus, žiūrovai iš nuostabos aiktelėjo. Tokio stebuklo čia dar niekas nebuvo matęs.

Suaugusiems kybartiškiams stotis buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o jų vaikams – milžiniškas kiaurus metus veikiantis atrakcionų parkas. Basus ar į klumpes įsispyrusius paauglius iš stoties vaikydavo stoties policija, tad, apsiavę tik išeigai skirtus batus, vaikai bėgdavo sutikti Berlyno–Rygos traukinio. Tuomet aplipę traukinio langus pirštais ore brėždavo stačiakampį, o tai reikšdavo: „Mieli užsieniečiai, kurių kalbos mes nemokame, duokite atvirlaiškį su užsienietišku vaizdeliu.“ Ir taip kiekvienas „Nord-ekspresas“ papildydavo kybartiškių vaikų kolekcijas vis naujais Europos miestų vaizdais.

Šiaurinėje stoties dalyje buvo prašmatnus parkas, kurį kybartiškiai vadino Gelžkelio sodu. Su teniso kortais ir net boulingo sale. Tačiau pagrindinis Gelžkelio sodo akcentas buvo aukšta, liepomis apsodinta pakyla, ten vakarais grodavo dūdų orkestras, o aikštelėje priešais pakylą sukdavosi poros. Žiemą šokių aikštelę ir takus aplink ją užpildavo ledu. Tuomet Gelžkelio sodas tapdavo didele, žibintų apšviesta čiuožykla.

Aukščiausi valstybės vyrai ir toliau lankė šį pasienio miestelį. Autoritarinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Kybartuose buvo dukart, labai skirtingomis aplinkybėmis. Pirmąkart atvažiavo tuomet, kai pagrindinė Senapilės gatvė buvo perkrikštijama į Antano Smetonos alėją. Antrąkart – 1940-aisiais, sovietams okupuojant Lietuvą. Savo vardo gatve tuomet jis bandė emigruoti į Vakarus, tačiau buvo sulaikytas ir priverstas bėgti per Lieponos upelį ties kapinėmis, kuriose šiandien ilsisi mano Tėvukas ir Baba.

Pabaiga

1940 metais į Virbalio stotį su nauja, sovietine ideologija grįžo senieji šeimininkai rusai. O dar po metų čia prasidėjo karas. Miestelį naciai užėmė nesunkiai. Ilgiausiai gynėsi pasienio komendantūroje užsidarę rusų pasieniečiai. Kulkosvaidžių ugnis iš komendantūros kelias dienas trukdė nacių kolonoms žygiuoti pagrindiniu keliu, vedančiu iš Eitkūnų į Kybartus. Galiausiai šarvuotas karinis traukinys iki pamatų sugriovė komendantūrą.

Po keturiasdešimt aštuonerių metų susprogdintos komendantūros vietoje lietuviai pastatys paminklą sovietų pasieniečiams. Paminklas vaizduos dryžuotą pasienio stulpą. Stovės vos už keliasdešimt metrų nuo Lieponos upelio, todėl sovietų valdžia tai supras kaip simbolinį Lietuvos atsiskyrimą nuo SSRS. Pasienis yra daugiaprasmis.

Stočiai antrąkart tapus „Wirballen“ gyvenimas okupuotuose Kybartuose klojosi daugmaž taip pat kaip ir visoje Lietuvoje. Visi nespėję į Rytus pasitraukti miestelio žydai buvo sušaudyti. Drauge su jais ir keliolika lietuvių komunistų. Likusiems okupacija didesnių keblumų nesukėlė. Jauni vyrai, nenorėję būti mobilizuoti į nacių kariuomenę, stengėsi įsidarbinti stotyje, nes geležinkelininkas anais laikais buvo prilyginamas kariškiui, taigi kaip ir mobilizuotas. Leonas gavo telegrafisto darbą. Apie išvykstančius ir atvykstančius traukinius Morzės abėcėle jis pranešdavo į Alvitą, artimiausią stotį rytuose. Jo kolega palaikė lygiai tokį pat ryšį su Eitkūnų stotimi.

Atrodė, kad stotis išgyvens dar vieną karą.

1944 metais frontas stūmėsi atgal į vakarus. Už dvidešimties kilometrų įsitvirtinusi sovietų kariuomenė toliašaudžiais pabūklais bombardavo Eitkūnus. Buvusios mokytojos Genovaitės tėvas Kazimieras, Virbalio stoties iešmininkas, tą lemtingą vakarą budėjo stotyje. Vokietis, vardu ar pavarde Ezė (to jau niekas nesužinos), nesislėpdamas nuo Kazimiero ėjo prie visų stoties elektros jungiklių ir raizgė kažin kokius laidus. Paskui patarė Kazimierui grįžti namo, pasiimti šeimą ir trauktis į Vokietiją su paskutiniu ešelonu. Kai Kazimieras grįžo namo, ore jau kovėsi lėktuvai. Ešelonas išvyko be jo.

Mūšiuose ties Kybartais dalyvavę sovietų lakūnai neslepia turėję įsakymą sunaikinti Eitkūnų stotį ir kitus Rytų Prūsijos geležinkelio mazgus. Apie Virbalio stoties bombardavimą nė vienas neužsimena. Miestelyje likę kybartiškiai tą vakarą slėpėsi rūsiuose, niekas negalėjo matyti, koks likimas ištiko stotį.

Devyniolikto amžiaus viduryje aukščiausios kategorijos imperinė stotis Veržbolovo buvo pastatyta rusų užsakymu. Ją projektavo prancūzai, o statė vokiečiai.

Dvidešimto amžiaus viduryje užminavęs ją susprogdino vokietis Ezė arba rusų bombonešiai, kuriuos pridengė mūšyje dalyvavę garsios prancūzų eskadrilės „Normandija–Nemunas“ naikintuvai.

Stotis išgyveno aštuoniasdešimt trejus metus. Labai žmogiškas amžius.

Postveržbolovo epocha

Įsiveržę į Kybartus sovietų kariai nepaliaudami klausinėjo vietinių, ar čia dar ne Vokietija. Lietuva tuo metu turėjo nacių okupuotos sovietų respublikos statusą, taigi vis dar kaip ir sava teritorija. Vokiečių žemė prasidėjo tuoj pat už Lieponos upelio, per kurį šokdamas paskutinis Lietuvos prezidentas tik sušlapo koją, o aš, po daugelio metų gabendamas varį, peršokau net sėkmingiau.

Upelis siauras, tačiau tai neišgelbėjo už jo gyvenusių vokiečių. Eitkūnai tapo pirmu vokišku miesteliu sovietų armijos kelyje. Ir ten buvo išlietas visas įtūžis, kurį toji armija sukaupė per trejus karo metus.

Nuo pat Veržbolovo stoties atsiradimo Kybartai ir Eitkūnai buvo savotiški miestai dvyniai. Vokietės iš Eitkūnų rytais išsirikiuodavo prie pasienio punkto, kad patektų į Kybartų turgų pirmiau už vietines moteris. Lietuvės eidavo apsipirkti į Eitkūnų parduotuves. Europietiškos mados pirmiausia atkeliaudavo į Kybartus, o tik paskui pasklisdavo po visą Lietuvą ir Rusiją.

Praėjus frontui, vaiduokliškos apdriskusios ir išbadėjusios vokietės su tokiais pat vaiduokliškais, utėlėmis apėjusiais vaikais slapta vaikščiojo į Kybartus. Prašė išmaldos ir bandė įsiūlyti savo vaikus. Kybartiškiai jų vengė. Vaikus, tiesa, kartais paimdavo. Bet tik didesnius, galinčius dirbti ūkyje.

Kai eilinis sovietų kareivis šautuvu perdūrė šieno prikimštą Genovaitės lėlę ir nusinešė keikdamas žaislą: „Fašistskaja kukla“, trejų metų mergaitę ištiko isterija. Rusų karininkas atsiprašydamas po kelių dienų jai padovanojo puošnią lėlę-baleriną, anų laikų barbę. O mamai, iešmininko Kazimiero pačiai Anelei, dar ir komplektą staltiesių su išsiuvinėta 1904 metų data. Kai Anelė užsipuolė karininką, kad šis apiplėšė eitkūniečių namus, sutrikęs rusas paaiškino, kad anapus Lieponos niekam to nebereikia.

Ten buvo priešo žemė ir ją reikėjo sunaikinti. Sovietų karininkai prekiavo net Eitkūnų namais ir šulinių rentiniais. Degtinės butelis už namą Eitkūnuose buvo tais laikais įprasta kaina. Namus ardė ir vežė į Lietuvą.

Tuo metu apgriautai Virbalio stočiai teko patirti dar vieną nesusipratimą. Šimtą metų stovėjusi Vokietijos pasienyje, per klaidą vadinta Veržbolovo, nors nieko bendra neturėjusi su tikruoju Virbaliu, stotis vėl buvo supainiota. Naujieji sovietų valdininkai gavo valdžios įsakymą išardyti smarkiai apgriautą Eitkūnų stotį. Vietoj jos išardė Virbalį. O sako, ne taip ir baisiai buvusi apgriauta, būtų reikėję visai nedaug pastangų ir noro, kad vėl stovėtų sveika. Kai tie patys valdininkai atvažiavę pamatė klaidą, rėkė ir skeryčiojosi rankomis, bet šaukštai buvo po pietų. Dalis mūrų supilta į požemius, dalis išvežta, bet buvusių sienų fragmentai dar ilgai mėtėsi po stoties teritoriją. Iš jų senosios vietoje vėliau pastatė nedidelę stotį. Net architektūrinį stilių atkūrė, tik mastelis buvo nebe tas.

Kai mano senelis tapo Virbalio stoties viršininku, jau buvo 1950 metai. Oranžinį namą pradėjo statyti 1956-aisiais. Vis dar statė iš tų pačių Veržbolovo stoties skeveldrų. Tėvas su broliu ardė besimėtančių sienų liekanas, gramdė nuo plytų tinką ir nešė mūryti. Taip didžioji carinė reprezentacinė „Veržbolovo“ pamažu ištirpo naujuose miestelio statiniuose. O 1965-aisiais išnyko ir jos pavadinimas. Didysis nesusipratimas baigėsi.

Ir šiandien nepalieka jausmas, kad Kybartai stovi ant senos civilizacijos liekanų. Dabartinė civilizacija nei geresnė, nei prastesnė už buvusią, tiesiog kita. Neseniai statydami naują muitinę atrado senuosius Veržbolovo stoties požemius. Užmūryti tuneliai veda kažkur tolyn, anapus sienos, kur kadaise buvo Rytprūsiai, o šiandien – Kaliningrado sritis. Nesuprasi, kam jų reikėjo: kontrabandai, žvalgybai ar dar kam nors. Paslaptinga buvo civilizacija. Ir įprastas buvusios „Veržbolovo“ pasaulis šiandien atrodo, lyg būtų apverstas aukštyn kojomis. Kadaise čia buvo Rusijos pabaiga, o už upelio prasidėdavo užsienis. Dabar užsienis yra čia, o už upelio prasideda Rusija.

Bet iš tos senosios civilizacijos, išmėtytos po visą pasaulį, kartais kas nors atvažiuoja. Taip prieš dešimt metų prie Gražinos kiemo vartelių sustojo automobilis, iš jo išlipo senutė žydė iš Čikagos ir paklausė, ar galinti pereiti per kiemą basa. Perėjo ir pasakė dabar jau tikrai pabuvusi tėviškėje. Šiame kieme ji tarpukariu augo. Jos tėvas buvo Virbalio stoties elektrinės viršininkas. Davė Gražinai dvidešimt dolerių ir išvažiavo.

Po karo elektrinėje viršininkavo Gražinos vyras Jurgis. Mano Tėvukas mėgo užeiti pas jį vakarais. Per kelis kiemus atbėgusi Baba varydavo jį namo. Kai tuokėsi mano tėvai, elektrinėje jie praleido pirmą povestuvinę naktį. Ryte pro langą įlipo vestuvininkai, norėjo pavogti jaunosios nuometą. Mama supyko, nes nežinojo vietinių papročių.

Jurgis, kaip ir mano seneliai, jau senokai kapuose. Gražina dabar gyvena su Antanu. Ir toliau prižiūri seną caro laikų elektrinę, kone paskutinį Veržbolovo stoties reliktą.

O caro vonią iš jų kažkas pavogė. Stovėjo vonia kieme, šeimininkų namie nebuvo. Naktį kažkas atvažiavo ir nušvilpė. Ratų žymės liko kieme. Didelio automobilio būta. Gal net sunkvežimio.

Ilgesys

Keletą šimtmečių gyvenę Vokietijos pasienyje, tarp vietinių vokiečių ir retkarčiais vokiečių valdomi, kybartiškiai turi vieną priežodį. Kai kur nors trūksta tvarkos, jie sako: „Reikia kreivo prūso.“ Nes tiesus prūsas – tai vokiečių kareivis, o kreivas – civilis. „Kreivas prūsas“, praradęs tautinį ir politinį atspalvį, dabar reiškia vien tvarką. Miestelis šiandien atrodo pavargęs ir kreivo prūso kybartiškiai ieško tarp miestelėnų lietuvių.

Jaunimas išvažiuoja uždarbiauti į Airiją ar Didžiąją Britaniją.

Kiti ir toliau gyvena „iš sienos“. Šiandien pagrindinė kontrabandinė prekė – benzinas. Kaliningrado srityje jis daug pigesnis. Legaliai galima pervažiuoti sieną su pilnu automobilio baku. Tačiau įtraukus į verslą muitininkus, pavyksta ir daugiau parsivežti. Tik eilėse tenka laukti po pusdienį, lankstytis prieš visus, mokėti kiekvienam, dėvinčiam uniformą. Sunki kontrabandininkų dalia.

Prieš karą buvusi įvairių religijų ir konfesijų gausa pamažu vėl atsikuria, tik nauju pavidalu. Žydų Kybartuose nebėra. Nebėra nei vokiečių liuteronų, nei reformatų, baigia išmirti paskutiniai stačiatikiai. Vienintelė rimčiau lankoma bažnyčia – katalikų. Bet kuriasi naujos – naujųjų apaštalų, metodistų. Įtarūs kybartiškiai samprotauja, kad taip užsimaskavusios į miestelį skverbiasi vokiečių, britų ir amerikiečių žvalgybos. Senoji visus karus pergyvenusi cerkvė stovi tuščia. Stačiatikių šventikas iš Klaipėdos atvažiuoja tik tada, kai reikia laidoti vietinį parapijietį. Po cerkvės kiemą laksto bokseris. Cerkvę prižiūri buvęs Kybartų kalėjimo viršininkas. Čia dar vienos – rusų žvalgybos irštva, įsitikinę miestelėnai.

Pašaliečiui visa tai skamba naiviai, bet per amžius pasienyje gyvenusiems kybartiškiams įvairios žvalgybos, matyt, toks pat įprastas daiktas kaip duona ir druska. Kalbama, kad drauge su Veržbolovo stotimi statytas vandens bokštas, kuriame garvežiai pasipildydavo vandens atsargas, pagal savo paskirtį buvęs gerokai per aukštas ir, matyt, turėjo dar vieną – žvalgybos paskirtį. Geležinkelininkai, prieš keletą metų tvarkę naujosios muitinės teritoriją, greta esančio vandens bokšto atrado pamatus kito, gerokai stambesnio. Va ten gal ir buvo anas – dvejopos paskirties.

Senoji Veržbolovo civilizacija Kybartuose dar gyva pavadinimuose. Prie pat sienos su Kaliningrado sritimi stovi masyvus daugiabutis, statytas praeito amžiaus pradžioje. Jį vadina Paryžiumi. Kitas, arčiau stoties, turi Berlyno vardą. Kybartiškiai taip ir sako: „Gyvenu Paryžiuje“ arba „Einu į Berlyną.“ Nuo vietinio Paryžiaus per vietinį Berlyną iki stoties vos kelios minutės pėsčiomis. Pereini ir jautiesi, lyg būtum parvykęs garsiuoju „Nord-ekspresu“.

Į šiaurę nuo stoties, kur kadaise buvo parkas su dūdų orkestru, – šiandien gelžbetonio gamykla. Toliau – Užgelžkelis. Tai jau mano rajonas. Užgelškeliečiai visais laikais Kybartuose buvo laikomi antrarūšiais. Gal už tai, kad pakeliui į miesto centrą jiems tekdavo ropoti po čia stovėjusiais traukinių vagonais. Užtat dabar stovi tiltas, aukštai virš stoties iškilęs. Eini ir jautiesi, tarsi būtum aukščiausios rūšies.

Mūsų gatvė dabar vadinasi Dariaus ir Girėno. Užeinu ir aš, kaip ta senutė žydė iš Čikagos, į savo senelių kiemą. Kiemas mažai pasikeitęs. Greta senojo stiklinio senelio šiltnamio stovi dar du – visuose gėlės. Naujiesiems namo šeimininkams gėlininkystė ne vien pramoga, bet ir verslas. Virš tvoros – spygliuota viela. Šeimininkas skundžiasi, kad vietiniai valkatos lenda per tvorą ir vagia metalą. Norėdamas pagąsdinti net įrengė signalizaciją: elektroninis mechanizmas reaguoja į judesį ir tuomet pasigirsta didelio šuns lojimas. Tai tik įrašas. Šeimininkas ilgai ieškojo šuns, turinčio tinkamą balso tembrą. Išsirinko senbernarą.

Einu į vidų. Antrame aukšte ta pati iš sienos nusileidžianti lova. Tas pats kambariukas į gatvę, kuriame kadaise miegodavau. Valgomasis, kuriame šlamšdavome firminį Babos sultinį su lakštiniais, kotletus ir desertą su keptais obuoliais, atrodo neįprastai mažas. Aš net perklausiu, ar jie ko nors čia neperstatė? Ne, neperstatė, teisinasi šeimininkai, lyg šis namas ne jiems priklausytų. Net nuveda į tualetą ir rodo seną mūsų vandens bakelį, kur patrauki už virvutės ir bėga vanduo, viską, ką pridirbai, nuplauna. Unitazą pakeitė, o bakelį paliko.

Padėkoju ir išeinu. Atlikau savotiškas apeigas. Dabar prie bendros Veržbolovo nostalgijos galiu pridėti ir miniatiūrinę savąją. Man tai jau irgi prarastoji žemė. Kokie mes sentimentalūs.

O vietiniai geležinkelininkai kalba, kad netrukus čia bus paleistas Peterburgo–Berlyno traukinys. Ir gal tada kas nors vėl nostalgiškai sueiliuos:


Если я когда-нибудь увижу снова
И носильщиков, и надпись „Вержболово“.

Bet ne, turbūt jau nesueiliuos. Nes viskas kartojasi, išskyrus laiką.