Published using Google Docs
7 klasė, Muzikos istorijos pamoka Nr.3
Updated automatically every 5 minutes

7 klasė, Muzikos istorijos pamoka Nr.2

Pamokos tema: Pasiruošimas muzikos istorijos egzaminui. Kartojimo pamoka. Klasicizmas

Užduotis Nr.1  Paskaitykite apie Klasicizmo epochą.

Klasicizmo epocha

Klasicizmas, tai meno stilius, muzikoje vyravęs Europos šalyse 1750–1820 metais. Šis stilius pirmiausia susiformavo Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kitose Europos šalyse. Po puošnaus, monumentalaus baroko klasicistai siekė paprastumo, aiškumo, natūralumo. Jie siekė atgaivinti senovės Graikijos meno grožio supratimą. Simetrija tapo ir kitų klasicizmo meno šakų (taip pat ir muzikos) formų pagrindu. Klasicizmo muzikai būdinga: formos aiškumas, simetrija, paprastumas.

Žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai – trys Vienos klasikai:

Klasicizmo muzikoje įsivyrauja homofonija. Čia klesti aiški melodija, o kiti balsai jai pritaria. Dažnai klasicizmo klavyrinėje (fortepijoninėje) muzikoje viršutiniame balse skamba melodija, o kairės rankos partija grindžiama vien keliais akordais, kurių garsai išdėstomi figūraciškai.

Homofoninės faktūros pavyzdys:

Įsigali klasikinė harmonija, paremta tonikos (T), subdominantės (S) ir dominantės (D) funkcijomis. Naudojamos įvairios mažorinės ir minorinės tonacijos.

Klasicistai kūrė įvairių žanrų muziką. Pastebimai mažiau sukurta bažnytinės muzikos, tačiau ją kūrė daugiau ar mažiau visi to meto kompozitoriai. Daugiau buvo kuriama pasaulietinės muzikos.

Klasicizmo epochoje ypač iškilo instrumentinė muzika. Tuo metu formavosi nauji instrumentinės muzikos žanrai. Kompozitoriai rašė kamerinę (nedidelės sudėties ansambliams) ir simfoninę (orkestrui) muziką. Iš rūmų ir bažnyčių kapelų išaugo didelis, pastovios sudėties orkestras. Klasicistų kūryboje susiformavo dviguba simfoninio orkestro sudėtis. Mažojo (arba dvigubo) simfoninio orkestro medinių pučiamųjų grupėje visų instrumentų yra po du: 2 fleitos, 2 obojai, 2 klarnetai ir 2 fagotai, iš varinių pučiamųjų orkestruose groja valtornos ir trimitai, dažnai papildomi ir mušamuoju instrumentu − timpanais.

Orkestrą sudarė keturios instrumentų grupės:

Tuo metu jau buvo grojama dauguma tų instrumentų, kuriais klasikinė muzika atliekama ir šiandien. Viena didžiausių to meto naujienų − fortepijono išpopuliarėjimas.

Svarbiausi klasicizmo instrumentinės muzikos žanrai: simfonija, koncertas, kvartetas ir sonata. Ypač daug jų sukūrė J. Haidnas. Būtent jis, pasisėmęs idėjų iš Manheimo (Vokietija) kompozitorių, suformavo klasikinę šių žanrų sandarą (visi jie − cikliniai kūriniai, sudaryti iš 4 ar 3 dalių, ir šios dalys tarpusavyje susijusios). Haidno idėjas savo kūryboje tęsė, toliau puoselėjo V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas.

Klasicizmo laikotarpiu susiformuoja sonatinis-simfoninis ciklas – tai keleto dalių instrumentinės muzikos ciklas, kuriame bent viena iš dalių yra sonatos formos. Šis ciklas tapo svarbiausių klasicizmo instrumentinės muzikos žanrų – simfonijos, koncerto, kvarteto ir sonatos – pagrindu.

Ir toliau buvo rašoma sceninė muzika, kurios svarbiausias žanras išliko opera. Europos teatruose gyvavo keli operų tipai:

Opera seria – rimtoji opera – prarado savo populiarumą. Rimtosiose operose dalyvaudavo rimti personažai – senovės graikų dievai ir deivės, karaliai. Jų vaidinamos situacijos buvo nerealios, neaktualios, o publikai norėjosi lengvesnio, kasdieniškesnio stiliaus.

Opera buffa – linksma, komiško tipo opera, tuo metu tapo itin populiari. Tai buvo itališkos operos, kuriose vaidindavo keli komiški veikėjai. Opera buffa siužete gausu intrigų, meilės nuotykių ir painių situacijų. Jose veikia ir kilmingieji, ir tarnai. Pirmąja opera buffa laikoma Džovanio Batistos Pergolezio (1710−1736) intermedija „Tarnaitė ponia“.

Įvairiose Europos šalyse XVIII a. viduryje iš itališkosios opera buffa kilo savi operos tipai – baladžių opera Anglijoje, komiškoji opera Prancūzijoje ir zingšpylis Vokietijoje. Visos buvo dainuojamos ne italų, bet atitinkamai anglų, prancūzų ar vokiečių kalba, sudarytos iš rečitatyvų ir nesudėtingų arijų (dainų).

Rimtoji opera (opera seria) klasicizmo pradžioje prarado savo populiarumą, todėl ją reikėjo atnaujinti, pertvarkyti, reformuoti. Pirmuoju operos reformatoriumi laikomas vokiečių kompozitorius Kristofas Vilibaldas Gliukas (Christoph Willibald Gluck, 1714–1787). Šis kūrėjas sujungė itališkosios ir prancūzų operos tradicijas ir vėl siekė operą padaryti drama, o ne vaidinimu su daugybe intarpų.

Gliuko teigimu, muzika turinti būti poezijos tarnaite. T. y. svarbiausi yra žodis, tekstas, veiksmas, ir muzikai nevalia jo „stabdyti“, neturi likti nereikalingų, išpūstai virtuoziškų muzikos numerių, muzika turinti papildyti, padėti „pasakoti“ operos siužetą. Operoje buvo siekiama paprastumo, natūralumo, tikroviškumo.

Kristofas Vilibaldas Gliukas

Pirmoji Gliuko opera, kurioje jau buvo įgyvendinta didžioji dalis operos reformos idėjų, buvo opera „Orfėjas ir Euridikė“ (1762 m. pastatyta Vienoje, libreto autorius − Ranjeras di Kalcabidžis). Tai graikų mitu paremta drama. Jos pagrindinis personažas – Orfėjas, sunkiai išgyvenantis mylimos žmonos Euridikės netektį. Orfėjas susiduria su įvairiais sunkumais, tačiau pati dramatiškiausia scena ta, kai jis dar kartą praranda Euridikę. Tada jis dainuojaa žymiąją ariją „Netekau aš Euridikės“.  

K. V. Gliukas. Orfėjo arija “Netekau aš Euridikės” iš operos „Orfėjas ir Euridikė“. 

Jozefas Haidnas

Jozefas Haidnas

Jozefas Haidnas (Joseph Haydn, 1732–1809) − austrų kompozitorius, yra vienas iš klasicizmo instrumentinės muzikos kūrėjų, savo kūryboje įtvirtinęs sonatinį-simfoninį ciklą.  

Sukūrė apie 1000 kūrinių. Svarbiausia kurybos dalis – instrumentinė muzika. Sukūrė simfonijų (107), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui, kvartetų (apie 80), sonatų klavyrui (52) ir kt. Labai žymios dvi paskutinės J. Haidno sukurtos oratorijos „Metų laikai“ ir „Pasaulio sukūrimas“. Dar šis kompozitorius parašė 24 operas, mišias ir kt. kūrinių.

Haidno muzika yra klasicistinė. Dažnai ji šviesi, gana linksma, nes kompozitorius mėgo rašyti kūrinius mažorinėse tonacijose. Haidno kūriniuose vyrauja homofonija. Jo muzikoje nemažai įvairių tautų liaudies muzikos elementų, nes vaikystėje, gyvendamas kaime žemutinėje Austrijoje, girdėjo daug liaudies muzikos.

Nors nemažai Haidno kūrinių turi pavadinimus, tačiau jie dažniausiai buvo sugalvoti publikos ar leidėjo, o ne paties kompozitorius. Didžioji dalis jo instrumentinės muzikos yra grynoji muzika – atliekama vien instrumentais, nieko nevaizduojanti.

Didžiąją kamerinės instrumentinės Haidno muzikos dalį sudaro kvartetai. Tai keturių dalių kūriniai, savo sandara primenantys simfonijas (4 dalių), tik juos atlieka daug mažesnis atlikėjų ansamblis – styginių kvartetas (2 smuikas, altas ir violončelė). Visi ansamblio dalyviai yra lygiaverčiai, nors dažnai svarbiausi temų atlikimai patikimi I smuikui.

Haidnas laikomas kvarteto žanro pradininku. Iš viso Haidnas sukūrė virš 80 kvartetų. Žymus ir iškilmingas „Imperatoriaus kvartetas“ (op. 76 Nr. 3). Jau anksčiau Haidnas buvo sukūręs giesmę imperatoriaus Franco Jozefo I gimtadienio proga. Vėliau ši melodija tapo Austrijos-Vengrijos imperijos himnu, o dabar tai Vokietijos tautinis himnas. Jo melodija tapo pagrindine „Imperatoriaus kvarteto“ II dalies melodija.

Jozefas Haidnas laikomas ir simfonijos žanro pradininku. Iš viso jis sukūrė virš šimto simfonijų. Jos yra labai įvairios, atspindi kompozitoriaus kūrybos raidą. Haidno simfonijos ciklą tradiciškai sudarė 4 dalys.

Brandžiausiomis laikomos Haidno paskutinės 12 simfonijų, vadinamosios „Londono simfonijos“. Jos pradedamos lėtomis įžangomis, finalai dramatiškesni, juose daugiau polifonijos. Čia susiklosto ir tradicinė mažojo (arba dvigubo) simfoninio orkestro sudėtis.  

Viena žymiausių Haidno simfonijų − Simfonija „Su timpanų tremolo“, Nr. 103, Es-dur. Kaip  įprasta Haidno kūryboje – ši simfonija keturių dalių, ir jos išsidėsčiusios jau nusistovėjusia tvarka.

J. Haydnas. Simfonija Nr. 103 Es-dur („Su timpanų tremolo“); 

J. Haidnas yra sukūręs keletą oratorijų, iš kurių žymiausios − „Pasaulio sukūrimas“ ir „Metų laikai“. Oratorijos žanru kompozitorius susidomėjo lankydamasis Londone, kur klausėsi G. F. Hendelio oratorijų (ypač buvo sužavėtas oratorija „Mesijas“).

Oratorija – tai muzikos žanras. Oratorijas atlieka solistai, choras ir orkestras. Priklausomai nuo to, apie ką jose pasakojama, gali būti bažnytinės arba pasaulietinės oratorijos. Jos sudaromos iš rečitatyvų, arijų, choro ir orkestro numerių, todėl primena operą, tačiau jos atliekamos koncertuose, be vaidinimo ir scenografijos.

Užduotis Nr.2  Paspauskite žemiau esančias nuorodas ir atlikite testus susijusius su Klasicizmo muzika.

Muzikos istorijos testas Nr.5 “Klasicizmas”

Muzikos istorijos testas Nr.6 “Klasicizmas”