(…)

Antanas Gerlikas: Man buvo įdomu nedaryti daiktų, kurie primena ką nors iš mano aplinkos. Tai buvo savotiškas priešinimasis dalykams, kuriuos jau buvau matęs. Bet jei sukuri kokį nors daiktą, gali ir kažką pasakyti, parodyti, kad kažkas egzistuoja.

Jonas Žakaitis: Taip lyg turėtum kažkokius įrodymus?

A: Taip, lyg turėčiau įrodymą, man to užteko. Gal todėl, kad mokykloje turėjau problemų, turėjau galvoti, ką pasakysiu kitiems vaikams. Buvo labai svarbu mokėti meluoti. Be to, buvo daug laisvo laiko ir galėjai tą melavimą tobulint. Iš mokyklos namo eidavau su vienu vaiku, kuris tikrai gerai melavo, jis įtikindavo mane įvairiausiais dalykais. Kartą jis man papasakojo, kad turi batus, su kuriais gali bėgti per vandenį – perbėgti prūdą prie savo namų.

J: Per vandenį?

A: Taip, ir aš rimtai į tai žiūrėjau, bandžiau paskaičiuoti, kokio pločio gali būti tas prūdas, kiek gali sverti batai ir kitus kintamuosius. Tada paprašiau jo, kad parodytų tuos batus, bet jis atsakė, kad kažkam juos paskolino. O kitą kartą jis man sako: „Atvariau pas tave į svečius su lėktuvu, gali išeit į lauką ir patikrint kokie pėdsakai ant žemės liko“. Išeinu, ir iš tikrųjų kieme matosi žymės nuo lėktuvo ratų. Dar kitą kartą mes abu dainuojam ir aš sakau jam, kad galiu kalbėt kalba, kurios niekas aplink nemoka. Jis man sako, padainuok ką nors ta kalba. Iš ar pradėjau: „Kyrum sakyrum sa“ (dainuoja). Jis į mane nustėręs žiūri, galvoja, kad ir jam dabar reikia išmokti tą kalbą (juokiasi).

J: Tai jei turėjai bent kokį įrodymą, galėjai padaryt, kad dalykai atsirastų?

A: Taip, bet tai nebuvo lengva, į dalykus žiūrėjom rimtai. Buvo daug išradimų…

J: Pavyzdžiui?

A: Na, jei mokykloj pakliūdavau į kokią nors bėdą, žinojau, kad skambins tėvams. Bet negalėjau tiesiog eiti į lauką ir nukirpti laidų, tai sukeltų įtarimą (juokiasi). Todėl sugadindavau laidus labai kruopščiai, kad atrodytų, kad juos nugraužė pelė, arba kad jie nuo vėjo susigadino. O tada vėliau, kai jau žinojau, kad niekas nebeskambins, pasisiūlydavau juos sutaisyti.

J: Padarydavai gerą darbą…

A. Jo (juokiasi). Kažkuriuo metu susirūpinau, kad gal per daug meluoju…

J: Bet tada supratai, kad nebūtinai viskas buvo melas?

A: Būtent. Gal labiau savigyna ar kažkas panašaus. Taip ir su menu viskas prasidėjo, per pamokas pridarydavau pilnus sąsiuvinius piešinių.

J: Tai piešdavai, kad tavo klasiokai kažkuo patikėtų? Gerai dar ir tai, kad tu ir mokėjai piešti, su šešėliais ir perspektyva, kas turbūt buvo labai naudinga.

A: Taip, tam turėjau gabumų. Nors dailės pamokų visai nemėgau. Man nepatiko piešti kubus ir sferas.

 

ANTANAS GERLIKAS - MUZIKOS INSTRUMENTAS, 2013. PHOTO BY GINTAUTAS TRIMAKAS.jpg

Gintauto Trimako nuotrauka

 

J: Pereikime prie tavo muzikos instrumento. Kaip visa tai prasidėjo?

A: Pirmiausia papasakosiu apie vieną sapną, kurį susapnavau ir kurio negalima atkurti taip, kaip galima buvo instrumentą. Esu name su daugybe langų, gražiame gyvenamame name, lauke matosi didelis miškas. Bet kartu tas namas ir keistas, tokia susitikimo vieta, kur negali per ilgai užtrukti. Pamatau aplink vaikštant kažkokį vyrą, jis man sako: „Va, imk šitą aukso luitą“. Jis tiesiog duoda man didelį gabalą aukso ir pradeda pasakoti, iš kur tas auksas yra. Matosi kažkokios žymės, tarsi kažkas būtų bandęs jį perpjauti.

J: Kokio jis buvo dydžio?

A: Tokia gera plyta, gal 10 cm storio, 10 cm pločio ir 40 cm ilgio. Pasidedu jį ant kelių ir pradedu apžiūrinėti tuos įpjovimus. Tada tas žmogus man papasakoja, kad tai auksas iš tolimos galaktikos, kad jį suspaudė tam tikros jėgos ir kad jo neįmanoma perpjauti. Tas aukso gabalas buvo labai ypatingas. Kol jis kalba, aš atsistoju su tuo gabalu rankose ir staiga jis pradeda tirpti, tiesiog tekėti. Tada aš jį dar pakratau kaip antklodę, jis išsitiesia kaip antklodė ir aš į ją susisuku. Ji sunkiasi per mano rūbus. Atsigręžiu į veidrodį ir matau, kad aš visas juo padengtas.

J: Galva ir veidas irgi?

A: Taip, aš visas.

J: Pasivertei monolitu?

A: Taip, visas auksinis. Tada sapnas baigėsi. Buvo vienas keistesnių.

J: Ar atsekei, iš ko jis kilo?

A: Ne, visai be priežasties. Su auksu jokių reikalų tuo metu neturėjau.

J: Kažkurią dieną vienas draugas man pasakojo apie moterį, kurios motina neleisdavo jai kalbėti apie pinigus, sveikatą, orą, apie tai, kaip ji keliaudavo iš vienos vietos į kitą, ir apie sapnus. Pasak motinos, visi šie dalykai be galo nuobodūs.

A: (juokiasi)

J: Tai moteriai gerokai užtruko suprasti, kad ir apie tokius dalykus galima pasakoti. Ji turėjo išmokti apie visa tai kalbėtis.

A: Esu girdėjęs apie gentį, gyvenančią kažkur miškuose, kurios žmonės vienas kitam apie sapnus pasakoja tik ypatingomis progomis, tai būna kaip šventė.

J: Kaip manai, ar sapnas keičiasi, kai apie jį pasakoji?

A: Svarbu pasakoti labai tiksliai, bet – taip, sapnas labai keičiasi. Pabudęs pirmiausia užrašau kelis svarbiausius žodžius, faktus, kurių nenoriu pamiršti. Tarp tų žodžių dar yra dalykų, kuriuos galima atkurti kaip tam tikras energijas. Į tarpus tarp žodžių galima įterpti atidėliojimo ir įtampos. Todėl kuo detalesnis būna mano pasakojimas apie sapną, tuo jis fiktyvesnis. Kažkas panašaus atsitiko ir su instrumentu, bet šiuo atveju aš gerai žinojau, kaip jis atrodo, ir kad jis padarytas iš bronzos.

J: Ar tas instrumentas pas tave iš kažkur atsirado? Ar tiesiog pajutai, kad laikai jį rankose?

A: Tai susiję su kitu, ankstesniu sapnu. Eidamas keliu išgirdau keistą melodiją, dabar nepamenu, kaip ji skambėjo, gal todėl, kad tada dar nebuvo muzikos instrumento. Aš tiesiog ėjau ir mėgavausi melodija. Tada supratau, kad eidamas judinu rankas. Žiūrėdamas į jas bandžiau suprasti, ar mano judesys kūrė tą garsą, ar jis sklido iš visai kitur. Supratau, kad iš tikrųjų melodija sklido iš mano rankų (juokiasi). Tada užplūdo nusivylimas: nebuvo jokio instrumento! Nusivylimas nesibaigė net ir tada, kai pabudau. O instrumentas pasirodė po kokių dviejų mėnesių. Tuo metu buvau labai išsekęs nuo darbo. Toks nuovargis, nuo kurio protas susilieja su kūnu, o kūnas tiesiog leidžia laiką kažką darydamas. Lygiai kaip ir pirmą kartą ėjau gatve ir klausiausi melodijos.

J: Tos pačios?

A: Ne, kitos. Skambėjo kaip koks ilgas pratisas pučiamojo instrumento garsas, toks tarsi labai giliai įkvėptum ir tada viską išpūstum. Vienintelis būdas apibūdinti tą garsą – tai kaip ilgesį dalykų, kurių dar nėra. Man pasidarė labai liūdna, aš net pravirkau. Tikras sielvartas, sukeltas dalykų, kurių dar nėra.

J: Gal tai kažkaip susiję su tavo priešinimusi dalykams, kurie jau yra, apie kurį pasakojai anksčiau?

A: Gal. Toks liūdesys, kad gali apsiverkti. Toks jausmas atėjo su garsu.

J: Tie neegzistuojantys dalykai, ar jie buvo neapibrėžti?

A: Neapibrėžti. Pamenu, kad apsiašarojęs sutinku kitus žmones, sakau jiems – „Štai, pabandykit pagroti!“

J: Davei jiems instrumentą?

A: Taip, daviau, jie pagroja tą patį garsą ir irgi pradeda verkti. Skamba kaip koks nors šauksmas. Man oda šiaušiasi. Be to, toks jausmas, tarsi garsas eitų per mane kiaurai, kaip būtų mano dalis. Geriau įsižiūrėjęs į instrumentą pamatau, kad jis bronzinis, labai gerai pagamintas.

J: Tai kai nutarei pats pasigaminti tokį, jau labai gerai žinojai, kaip jis atrodo?

A: Taip, iki mažiausių detalių. Nereikėjo nei eskizo, nei išmatavimų, tiesiog paėmiau plastilino ir iškart atkūriau jo formą. Tada ją atliejau.

J: Ar atrodė, kad instrumentu kažkas jau buvo naudojęsis?

A: Na, matėsi, kad jis nebuvo tobulas, kad jis pavyzdžiui tikrai nebuvo 3D modelis.

J: Kas atsitiko po to, kai instrumentą pagaminai?

A: Neseniai su juo nutiko keistas dalykas. Važiavau namo Kalėdoms ir mama paprašė, kad parsivežčiau jį. Jai visada norisi daugiau sužinoti apie tai, ką darau, ir jau buvau telefonu jai papasakojęs ir tą sapną, ir apie instrumentą. Todėl per Kalėdų vakarienę parodžiau instrumentą šeimai, mes fainai pasikalbėjom, tėvas pasakojo daug istorijų iš tų laikų, kai tarnavo už Arktinio rato. Tada vėlai naktį, kai visi nuėjo miegoti, pabudau nuo mamos balso. Pakėliau galvą ir pamačiau ją tarpdury, apimtą siaubo. „Tavo instrumentas šviečia apačioj per tašę, jis žybsi ir leidžia traukinio garsus!“, – ji sako visa persigandus.

J: Nustebai?

A: Labai. Niekad nesu girdėjęs savo mamos kalbant tokiu balsu. O ji visą gyvenimą pradirbo reanimacijoj, ją ne taip lengva išgąsdinti. Aš tikrai jaučiausi lyg kristume į nežinią. Ji puolė klausinėti: „Kodėl jis taip daro? Kaip tu jį padarei?“ Bandžiau paaiškinti, kad čia nėra nieko paslėpta, kad instrumentą padariau savo rankom. O ji sako: „Bet gi tu jį padarei iš sapno“.

J: Tai išsiaiškinai, kas iš tikrųjų įvyko?

A: Neiškart. Bet besikalbėdami mes truputį atsipalaidavome, o jokių garsų iš apačios nebesigirdėjo. Tada sesuo atėjo skųsdamasi, kad mūsų balsai trukdo jai miegoti. Mama išėjo, ir aš kurį laiką svarsčiau, kad gal reikia paimti ta krepšį ir išnešti į mašiną, bet ir aš pats nebuvau toks tikras, ar noriu su tuo instrumentu turėti reikalų iš taip arti (juokiasi). Aš net nuėjau miegoti neužgesinęs šviesos. Istorijos pabaigą sužinojau tik kitą rytą po pusryčių. „Iš tikro viskas įvyko per sekundę“, – sako mama. „Vos primigus susapnavau, kad guliu atmerktom akim ir tiesiai per sieną žiūriu į tavo tašę. Pamačiau kaip ji viduj švyti, žybsi kaip fejerverkas, ir traška. Beveik tuo pat momentu pabudau nuo stipraus vėjo gūsio, kuris atnešė pravažiuojančio traukinio garsą. Ir dar tą pačią akimirką į tavo sesers telefoną, kurį ji buvo palikus kambary, atėjo žinutė, ir aš išgirdau jo melodiją. Viskas tiesiog įvyko iš karto, ir aš vienu metu atsimerkiau ir realybėj, ir sapne“.

(Šis tekstas buvo publikuotas Helsinkio Kulttuurisauna stalui)