Parduotuvė
Viktoro Jakovlevo ir Annick'ės Lesage pasakojimas Valerija: (Galanda dalgį) Vasarą čia visi gulės, gers alų. Čia tokia pievelė jų poilsio. Vasarą alų geria čia visi išgriuvę, kiek bonkių aš prirenku daug
(sušnirpščia). Che che, pirmoj eilėj čia naujienos. Tik ateik jau ir sužinai, kas mirė, kas... kas gimė, kas mirė, viską čia sužinosi... Oh! Pavargau..
(Paukščiai, pravažiuoja mašina) Jei nuo Užvenčio pasuksit 159-uoju keliu į šiaurę link Kuršėnų, šitos vietos nepražiopsosit. Sodriai žalia skarda apkaltas vieno aukšto nedidelis pastatas yra prie pat kelio. Virš langų - užrašas "Parduotuvė". Iš vienos pusės - autobusų stotelė, kur autobusai stoja 2 kart per dieną, iš kitos - nedidelis plotas žolės ir keli medžiai. Parduotuvė yra prie pat sankryžos, kur gatvė vedanti gilyn į kaimą atsimuša į pagrindinį kelią. (Durys sugirgžda, muzika iš radijo, žingsniai) Stankevičius: Ar daug turit nešimo? Gal pamačyt?
Virginija: Ne, viskas, viena beliko ir viskas. Ačiū, Jūs labai malonus.
Stankevičius: Jau viskas?
Virginija: Viena beliko ir viskas.
Maistas ir cigaretės, įvairios buities prekės, sodo įrankiai ir sėklos, druska karvėms, vinys, auskarai ir kita bižuterija, net viena mikrobangė, kaljanas, nedidelis televizorius ir neveikiantis nešiojamas kompiuteris, kurį vėliau nupirks vienas IT specialistas važiuojantis pro šalį. Geriau paklauskit, ko jie neparduoda. Virginija: Kaime pardavinėjam viską. Nu, savaime aišku, svarbiausia mūsų parduotuvės prekė tai yra duona, mėsos gaminiai... ir gėrimai... alkoholiniai gėrimai, pabrėžiu. Nes tikrai, žinokit, yra kaip yra, bet nereikia slėpti kaime, žinokit, vis dėlto, alkoholis labai jau turi didelę reikšmę.
Parduotuvė taip pat yra vieta, kur sužinomos naujienos, tvarkomi reikalai, kur galima susitikti, jei seniai matėtės... arba susipažinti... Stankevičius: Stankevičius Algirdas Pijus. Reikia tėvo vardą, Stankevičius čia viens gyvena Algis, kits, tenai Stankevičius – tų Stankevičių daug. Kokių pavardžių daugiausia Lietuvoj? Kazlauskų. Antroj vietoj mes – Stankevičiai.
Donatas: Labas.
Stankevičius: Sveikas, sveikas Donatėli.
Donatas: Senai... nebepažįstu jau.
Gyventojas: Uhh, labas labas
Stankevičius: Sveikas sveikas.
Stankevičių Jūs turbūt pavadintumėt džentelmenu: visuomet su švarku ir kepure, ir kelnės tvarkingai sukištos į guminius batus; visuomet tvirtai paspaus ranką ir taktiškai pajuokaus su moterimi.Stankevičius: Trumpai kalbant – mažiau melo daugiau tiesos. Konstatuoju gyvenimo faktus: gimiau Smetonos laikais, pragyvenau karus, pragyvenau tarybinius laikus, dabar gyvenu nepriklausomybės laikais, ant savo kailio viską patyriau ir man nieks neparodys, nepasakys... Pragyvenau ant savo kailio, savo akim mačiau! Ko nematau, Dievas sako: „Yra, nėra“ kits tvirtina... Yra amžina materija, ir ta besikeičianti. Ką reiškia apskritimas? Paaiškinkit man. Apkritimas reiškia amžinybę, kodėl planetos apvalios? Už tai kad yra išcentrinė jėga, visi kūnai veikiami išcentrinės magnetinės jėgos juda pagal šitą dėsnį. Aš baigęs devynias klases , bet aš baigiau Loretos dukters visą vienuolika klasių. Astronomija man labai patiko, fizika įdomu...
Apie parduotuvę. Kiek jau yra metų pastatę? Donatai? A tu dar negyvenai turbūt... Aš čia gimęs užaugęs šituose kraštuose, čia paventy trobelę turėjau... Atvažiuokit į svečius, užsirašykit: Dokurnių kaimas! Kadangi jis išnykęs yra tai mane priregistravo čia Varputėnų atseit kaime.
Donatas: Vo šitą [štai] ciocės klausk.
Onutė: Kas yra?
Stankevičius: Parduotuvę... 64 ar 5 metais?
Onutė: 5-ais.
Donatas: Teisingai, senieji gyventojai žino...
Man nereikia nė klaust. Nes aš gimiau užaugau, takučiai nubėgioti mano visi. Ir buvo valstybinė tada, sovietų laikai, tarybiniai laikai. Kaip buvo mišrių prekių parduotuvė, taip ir liko. Ir dabar... Dabar yra kooperatyvo. Nu tokia ne visai valstybinė, ne visai privati, bet kooperatyvas savarankiškai valdo ją.
Che che, aš kadangi pensininkas, aš nelaikau nė ožkos, nė karvės, nė katės... Che che, hmmm. Mano sklypas ant upės kranto, tai aš pasigaunu tankiai žuvies, tai man ir tos krautuvės [nereikia]... Aš mėgstu... žuvį labai mėgstu, bulves labai mėgstu, tai man duonos gali būt nebūt, bulkos gali būt nebūt, mėsos gali būt nebūt. A... tai bulkos retkarčiais [nusiperku], tai duonutės baltos... nes nuo juodos mane rėmuo [ėda]... Aš ne ligonis, bet juoda duona rūgščių per daug, tai aš baltą perku... Nu kartais pasimėgaut nusiperku dešrigalį kokį... (Prisidega cigaretę) Alų mėgstu...
Stankevičius: Tą... Antanai!
Antanas: Aha.
Stankevičius: Aš atvažiuosiu.
Antanas: Gerai gerai gerai... tik kad jau laiko daug praėjo nuo praeito pavasario.
Stankevičius: Antanėli...
Kitas senis: Girdi ponas, ponas, prašyk, kad stogą uždengtų, rupūže...
Stankevičius: ...aš biškį akį turiu važiuot į Kauną gydyt, apie 15 atvažiuosiu.
Antanas: Šito mėnesio ar sekančio?
Stankevičius: Šito, šito...
Antanas: Kadangi aš jau nuo praitų metų, jau metus su virš laukiu...
Stankevičius: Antanai, aš buvau užsiėmęs...
Antanas: Nu, bet buvai pažadėjęs.
Stankevičius: Tai prieš užsiimdamas tuos darbus buvau pas tave užėjęs, bet sakai dar čia negreit bus medžiaga ruošiama viskas, tai aš negaliu...
Kitas senis: Algi, jei jau šiksi tai ir nusimyžk tuom pačiu laiku!
Stankevičius: Žinoma, reikia išnaudot laiką. Išnaudot laiką, laikas pinigai. Laikas brangus. Užanty žodžio neiškosiu, man nereikia galvot, aš randu ką atsakyt, moment randu ką atsakyt, che che che che, va taip, che cha chaa hmmm. Skolintų žodžių niekuomet nesiskolinu.
(Parduotuvė, Stankevičius kažką perka)
Stankevičius į parduotuvę atvažiuoja iš kito - Dokurnių - kaimo, kur jis kol kas yra vienintelis gyventojas. Kažkada ten gyveno 20 žmonių, paskui kaimas išnyko, o dabar Stankevičius Algirdas Pijus pirmutinis jį vėl atkuria. Kol kas gyvena, kaip pats sako, "balanos gadynėj", nes niekas nuo transformatorinės neatitempia laidų iki jo namo. Stankevičius: Ooo, kol kas nepritraukiu daugiau gyventojų, negaliu pritraukt, nors keturi kokie gyventojai būtų. O tep tai a' išvažiuoju kur ar ką tai arti kaimyno nėra. Artimiausias kaimynas brolis Laumakiuos. O ten Laumakiai vadinasi, nebe tas kaimas. O arčiau nieko nėra, lig' ten - gero pusantro kilometro. ... Tai va, tokios tokelės. Nu, viso, viso gero, ponios.
Virginija: Viso.
(Užveda motociklą) Atvažiuoja jis keturtakčiu Zongshen motociklu, dažniausiai pirmoj dienos pusėj. Atvažiuos ir rytoj. (Supypsi dukart) Arba poryt. ***
(Parduotuvė, kasos aparatas, žmonės perka)
Virginija: Ir?
Moteris: Ir viskas, musėt.
Virginija: 31 lita.
Vyras: Dar 2 litu dadėk...
Moteris: Vajezau kiek daug! Lygiai 31?
Virginija: Taip, 31 lita. O kur tu Stasiuk taip šiandien skubi?
Vyras: Oi, neklausk. Ačiū kad paklausei
Virginija: Ane? "Oi, neklausk". Noriu sužinoti, kur taip skubi...
Moteris: Ar iki 8 dirbat, ane?
Virginija: Iki 9.
Moteris: Aš sakau, kažkas sakė, ar iki 9, sakė, a' iki 10.
Vyras: Duok man bulką didelę supjaustytą...
(Uždaro kasos aparatą) Virginija yra pardavėja, parduotuvėje dirba 7 metus. Tiksliau - grįžo dirbti į parduotuvę prieš 7 metus, nes užaugo name, kuris stovi kitoj gatvės pusėj. Virginija: Taip, Varputėnuose prabėgo mano vaikystė, jaunystė... ir
dabar... kaip čia įvardinti... branda irgi pusiau Varputėnuose, nes,
matot, darbas... didžiąją dalį praleidžiu Varputėnuos, nes darbas... Varputėnai gimtinė.
Nebuvo numatyta kažkur būti, o kadangi nenumatyta, tai būčiau ten
atsidūrus
(susemia šiukšles), taip kaip ir visi, kaip ir dauguma - užsieny
(išpila
šiukšles).
Pasakyt, kad Virginija - tik pardavėja būtų neteisinga. Ji kaime pažįsta beveik visus, tad būtinai paklaus, kas geresnio, ar kaip išsisprendė vienas ar kitas reikalas. Jei užeisit, ji pasitiks besišypsodama, paryškintomis lūpomis... Virginija: Nu, ir kaip buva, kaip ta karvė tave apspardė? Aš taip ir negirdėjau... Kad nesimato, kad būtum apspardyta.
Moteris: Nu, nu nu. Parodyčiau tau, kad rėkti reikėjo, žinok.
Virginija: Aik tu...
Moteris: Tai čia šitais yra ir viena mėlynė, ir kita mėlynė...
Virginija: Aik tu sau, taip aukštai spir? Ar čia su ragu?
Moteris: Nu ja, kur su ragu, su kojom, žinok.
Virginija: Taip aukštai spir?
Moteris: Nu tai ką aš žinau, kas joms vakar buvo užėję, ėjau pro šalį, žinok... Gal nudurnėjims kažkoks
Virginija: Tai sakyk raminančių kad duotų kokių...
Moteris: Pagalį kai pasiėmiau, apsispakajina.
Virginija: Iš viso, aš net negalvoju, kur kitur galėčiau dirbti, aš
nieko daugiau nemoku, aš tik moku prekiauti. Nu, ir viskas, va, esmė ta,
turbūt. Arba tiesiog nepriverčia aplinkybės, priverstų išmoksi visko... Nežinau tiesiog visą save atsiduodi ir viskas, o žmonės tegu
vertina kaip ten yra. Atiduoti viską, ką įmanoma, jeigu kažkas
pareikalautų, kad reikia kažko dar daugiau, tai galvoju, Viešpatie, iš
kur dar ten paimti, jau nebėra, už nugaros nebėra tos atsargos, kad dar
daugiau atiduoti žmogui. Jau viską, kiek įmanoma, tikrai... Žodžiu aš... Nu va,
paprasčiausiai toks jausmas, kad myliu žmones ir tiek. Kiekvienam
atėjusiam pirkėjui aš galiu pasakyt - aš myliu tave. Va, tiesiog toks
jausmas, ir nieko negaliu su savim padaryti.
Vyras klaikiu balsu: Noriu rūkyti negaliu mesti niekaip, ir sveikata... Nenoriu labai... Duok gal to Kastyčio kokio.
Virginija: Tai neberūkykit. Ne, nebeduosma tada, jei jau metat... Neduosim, ne.
Vyras klaikiu balsu: St. Džordžo tada.
Virginija: Sveikatos ministerija ir pardavėjos įspėja - rūkymas kenkia.
Vyras klaikiu balsu: Tai aš jau skaitau daug metų. Kai pradėjau skaičiuoti - jau visa 40 metų.
Virginija: Tiek rūkot? Tai plaučių jau ten nebėra.
Vyras klaikiu balsu: Yra! Ir geri plaučiai netgi.
Stasiukas: Virga, greita cigarečių pakiuka, degtuku dėžiki!!! Duok cigarečių, duok alaus bambali
.
Virginija: Tuojau palauk, mergaites išleidžiu.
Stasiukas: Ne ne, tai leisk leisk...
Kitas pijokas: Kū darom, Stasiuk?
Stasiukas: Kur, eik gulti tik namo!
Kitas pijokas: A girdi, a jamam baltos?
Stasiukas: Ne! Nea, rytoj į darbą man, ne ne...
Kitas pijokas: A ne pas poną dirbi?
Stasiukas: Niekur aš nedirbu, rytoj sekmadienis yra...
Kitas pijokas: Bet dirbi vis vien?
Stasiukas: Dirbau, bet nebedirbsiu...
Kitas pijokas: Ar atsisakei jau? Pabėgai?
Stasiukas: Ką aš? Už dyką dirbsiu... Krupiau, žiūrėk kū aš tau pasakysiu! Ar atsigeram alaus?
Virginija: Aš alkoholį pardavinėju kaip prekę. Tiesiog negalvojant. Nors kai kaime dirbi, tai stebi... yra žmonės, vyrai moterys, kurie per septynis mano darbo metus, kiek aš čia dirbu, žiūriu kaip alkoholis juos pakeitė. Ir pakeitė ne į gerą pusę, akivaizdžiai matosi. Bet yra kaip yra, darbas yra darbas ir mes prekiaujam prekę, o ne norim pakenkti žmogui. Labai daug va kaime būna pirkėjai, ypač vyrai va išgeriantys, visada jiem kaip garbė pardavėjai pasiūlyti, o gal šampano, o gal vyno... Tai čia žinokit... tiesiog, jau taip... Pirkėjai jau susidarę nuomonę apie mane Varputėnuose, kad čia tai pardavėjai nereikia nė siūlyti. Visada atsisakau. Darbe, jeigu atvirai, tikrai nesu gėrusi nė 50 gramų. Darbe.
(Buteliai šaldytuve, pijokas paima vieną) Pijokas: Ka reik tai reik atsigaut, niekur nedingsi? Ar ne taip, Virgel? Nežinau, O! Jezusmarija... Kad turi gert! ... Ai...
(raugėja)...
***
(Pravažiuoja sunkvežimis)Valius: Iš kur grįžot?
Vaikas: Iš tenai.
Valius: A' iš Šaukėnų? A, Šaukėnuose buvot.
O čia Valius. Arba dėdė Valius, kaip jį kaime vadina vaikai.Valius: Nu i' kur bėgat, chebra?
Moteris: Pirkt ledų, sakyk.
Valius: Nu ledā tai ledā, ledā. Ant šaltima, ant šalčio gers tas dalyks.
Dar jį vadina Valiuku. Valius: Aš duosiu tau tas kramtūškes, kur dar dvi turiu čia
kišenėj. Palauk... Imk, viena.
Vaikas: Ačiū.
Valius: Palauk, dar vienas turi būti. Prašom paskutinę.
Vaikas: Ačiū.
Valius: Kur aš anų dėsiu? Kur aš anū dėsiu. Juk mano draugs, kaip pasakyti... O, kad sugebu su vaikais.
(Atkemša butelius)Valius: Uj! Nenuslysk! O dabar litrą kap jorinsu, chi chi chi chi...
Valius yra tas žmogus į kurį, kaip čia sako, kreipęsis dar gali sulaukti pagalbos. Pagalbos - tai įvariu smulkių ar didesnių darbu, kurių pats nenori, nespėji, arba negali padaryt.
Valius: (Geria) Na kap, ein žmonės praša, pakeles pjaunu, kiemus apipjaunu, padarau švarą, kur praša, va tokie mano darbai... o darbelio turiu - VO!... Pasaka. O, mano pagrindiniai darbai, palauk. Čia mano yra... daug aš senikių turiu. Palauk, tuoj pradėsiu vardinti: Kazimerienė, šit, Sutkienė, Selenienė Irena, paskui yra Daktaras Jonas, nors ne seniki. Stasiulelis Sutkus, Kontautienė, Kontautuka ta, skaitos, kap ana... užmirštu pavardę... Milčienė, Stankevičienė, mana Vytauts bratkis... Kur aš turiu pereiti, ir Skirmants iš Šilkalnių... 10 žmonių turiu. A, šita, dar 11ta, Sasnauskienė. Va, kiek aš turiu apeit.
Laibas, kiek palinkęs į priekį, su nedideliais šviesiais ūsiukais ir beisbolo kepurėle, ilgais žingsniais nuolat skubantis iš vienos vietos į kitą. Toks jau tas Valius. Blogausia, sako jis, kad negauna viešų darbų. Valius: Grupę aš gaunu. Epilepsija.
(Mašina pravažiuoja). Tokia grupė yra. Trečią grupę gaunu. Trijų šimtų rublių... tų, litų negaliu viršyt - Raudonojo Kryžiaus maisto negaučiau. Trijų šimtų negaliu viršyt. Aš daug darbų turiu čia sakau, nespėsiu... Po to kai gausiu tos grupės pinigus, reikės maut į Tryškius mišką vežt. Nu tenais man duos Husqvarna pasitreniruot. Tai aš moku, palauk, su kokiais: Jonseris, Jupiteris, Husqvarna ir dar kažkoks ketvirts, su visais moku. Bet švariai išvalom mišką, galės grybaut per tas vietas, koja neužklius. Aš čia turiu darbų dar tam šitą miške, šita.
(Geria, didelį gurkšnį) Žiūrėk!!! Žalčio alus - stiprus alus, 8.2 chi chi chi. Kitokio negeriu, myžalo, cha cha. Pirma būdava kol buva tas 9.5, tas jau buva mums dinamits. Daugiau nuo to dinamita geriau pakeičiu į tų - 8.2
(Atsirūgsta). Ai, palauk aš tvojau 11 stipruma, tiršta tokia. Pora stikliniu akys žaliuoj. Nežinau, koks pavadinims, bet įpylė mano akys sprogsta, sakiau, daugiau tokio nerušiosiu. Jei iš dviejų stiklinių akys žaliuoj - tai viskas. Mun nepraein tokia.
(Išgeria) Rusiškai: Vsio, zdelana robota.
Rytoj, musėm, alus - OUT. Reiks ravėti, gėrims - OUT rytoj. Žinai - išgėrusiam... Nors kartais ir neblogai yra, geriau - vanduo. O bet pagrinds mona žina yra ne tas chuligans žalčio alus, bet... kava!!! Su nuosėdom. Litrą ištrobiji - jėgos O! ...O.K.! tada, kaip aš sakau, che che. Įpratęs - O.K.
(Paukščiai, žingsniai prie parduotuvės)Valius: Tuoj nešu tuoj alų, bonkę atiduoti.
(Įeina į parduotuvę)Valius: Nu atnešu bonkas. Ačiū už alų dabar.
Virginija: Prašom.
Valius: Aš visą laiką toks ir būsiu, che che. Aš visą laiką padėkavosiu už alų.
Valerija: Nu ir gerai, teisingai.
Valius: Prie munis tokia mada. Nu dėkui.
Valerija: Ai, Valiuk, o kada atvažiuosi dėžių paimti?
Valius: Pala. Nu tada aš pasiruošiu rytojui.
Valerija: Labai daug turiu.
Valius: Ryta neišeis, ryta eisiu daržo ravėti. Tenai kas, vaga ir pusę yra belikus. Tokių darbų yra.
Valerija: Kaip tu išlaikai lakstydamas visur?
Valius: Ką? Aš nežinau iš kur tokia mano sveikata...
Valerija: Dievas tave myli.
Valius: Nežinau.
Virginija: Penkios valandos.
Valius: Man 6 valandą reikia būti Marytės ir savo telyčią parsivesti. Dar, skaitos, pusę valandos laiko turiu. Reik maut pas Daktarą, tas kitkas - kiek galėsiu, tiek padarysiu.
(Skalauja skudurą)
Valerija: Cha cha cha, ežerai mūsų Varputėnų, che che che.
Valerija parduotuvėje dirba valytoja. Ji jau pensininkė ir dabar tik laukia kol ateis pirmieji pinigai. Valerija: Nu, dabar dokumentus tvarkausi. O kada... Ten jie toj Sodroj ilgai tvarkys, nežinau, gal po metų gausiu. Che che, sodra labai ilgai tvarko dokumentus. Nu ir va, po metų gal jau gausiu pensiją už visus metus. Pensija nedidelė bus, stažo nesusirinkau 30 metų.
Taip pat jis sako, kad, jei galetų, išvažiuotų gyvent į miestą.
Valerija: O mano vyras nenori, jis kaimietis. Sutariam, nu ką darysi jau, pasenom kartu, ir mirsim gal kartu. Neblogas yra vyras, ramus.
Stankevičius: Geras vyras buvo, per blusas pražuvo. O, kaip būna gyvenime!
Valerija: Būna, kad ir pražūva, žinoma. Man patinka Kaunas. Nežinau, man toks savas miestas. O Vilnių ne, Vilnius man kažkoks klaidus, chemm, klaidus, aš ten pasiklystu visąlaik. O Kaunas toks savas. Nu, man mieste patinka gyvenimas, yra kur nueiti... Nu man patinka, ir baletas patinka, ir... Išvis man patinka mieste, ten linksmiau. Čia tokia nuobodybė, tokia monotonija. Kiekvieną dieną pasikeli: tvartas - namai, namai - tvartas. Chem!
(Pjauna žolę)Valytoja Valerija dirba puse etato, po dvi valandas ryte ir vakare. Plauna, valo, dėlioja prekes. Nupjauja ir žolę prie parduotuvės.Valerija: Sėdėsiu namie, ilsėsiuos. Ką dar darysiu? Nu nežinau, nežinau, ką čia kaime gali daryt.
(Pradeda leist vandenį). Tą patį darbą dirbsiu kaip dabar, jei tik galėsiu, jei negalėsiu tada ilsėsiuos. Man patinka mieste, bet mano vyras nenori. Man turi būt visąlaik kad girdėtųs mašinos kai ūžia, man čia liūdna. O ten judėjimas toks už langų, mano mama prie pat gatvės gyvena, prie pat pagrindinės gatvės Zarasuose. Tai ūžia ir ūžia, ūžia ir ūžia ir ūžia... Man patinka... Chaa, ten pagrindinė gatvė, ten visur tuo keliu važiuoja, ir Šiaulius visur varo, ir į Panevėžį visur pro ten... Ir autobusai, ir mašinos, labai daug jų ten.
(Šniurkšteli) Kai pripranti prie tokio judėjimo... O čia tai per daug ma ramu...
(Užsuka vandenį) Jis kaime užaugęs ir jam kaimas rūpi, jam ramybė.... reikalinga
(pradeda ūžt šaldytuvas ir muzika per radiją užgroja). Man labai nuobodu namie. Algis išvažiuoja žvejot, ir šiandien žvejoja. Nu, o ką jam daryt invalidui antros grupės? Nuvažiuoja... vienintelė linksmybė... Daugiau nieko jam jau niekur... Sanarį pastatė, kelio sanarį perstatė. Ir jis gavo invalidumą ne dėl to, jis vieniem metam turėjo invalidumą dėl tos kojos. Dabar jam Parkinsono liga. Dreba jisai... Sunki liga, baisi liga. Bet dar juda, po truputį.
Algis gauna 700 aš 368 į rankas. Brangu mums. Nu nieko! Pensijos laukiam, gausim pensijas... gausim. Gal dar dirbsiu jei sveikatos turėsiu. Šiais laikais gerai, kai viskas brangsta dienom...
Valerija: (Iš toli) ... Paryžiuje, savaitgalį nusipirkti Paryžiuje...
Kartą, bedėliodama prekes, ant vienos jų ji randa reklamą: Kaip nusipirkti savaitgalį Paryžiuje. Valerija: Always... chi chi chi.
Valerija: Pasižiūrėčiau bokštą tą Eifelio, kaip jis vadinas... Eifelio, nu... Visur apžiūrėčiau, apeičiau, visur, oi ten kaip gražu, tik per televizorių mačiau
(šluoja). O ką daugiau ten aš veikčiau? Tik žiūrėčiau, dairyčiaus aplink į tokį grožį! Ten labai gražu...
(šluoja, užkliūva metalines duris). Galbūt neteks niekad ten nuvažiuot niekur, tiesiai į Topolinę, che che che, į Topolinę mums laikas. Pas mus Varputėnuose Topoline vadina kapus, chi chi chi...
O jė... pasvajot tiktai, pasvajot... O gal kartais, ane, milojoną išlošiu ir važiuosiu tada į Paryžių... Lėktuvu nėkart neskridus esu, baisoka. Kai leidžiasi tai kaip į duobę krenti, įsivaizduoju... Tik įsivaizduoju. Bet vistiek norėčiau. Norėčiau nuskrist ir dar norėčiau, nors ir jau 60 metų, norėčiau su parašiutu nušokt. Įsivaizduoji kokios mano svajonės? Cheche, oi pasvajot galima apie daug ką.. Žmogus būtum toks turtingas, visur nuvažiutum. Visur. Man patiktų paklajot po pasaulį. Chee.
(Atsidūsta) Va.. neteks, ne visiem lemta kur nors nuvažiuot. Pasvajokim ir užteks. Visąlaik taip galvoju tik apie blogą, niekados negalvoju, kad vot, gali būt gerai. Nieko gero niekad nebuvo. Cha, O kas gero? Vis blogo, vis nelaimės visokios. ... Atrodo ir nebus tos laimės niekados. Dabar jau galima būtų gyvent, tai jis nukrito, invalidu tapo... Vėl blogai, dirbt negali.
***
(Ištraukia laidus iš rozetės, išjungia radiją) Viktoro Jakovlevo ir Anikės Lesaž pasakojimas (Durys suklykia)
Garso režisierius Apolas Silenas Parduoduvė(Dar kartą sugirgžta; rakina, triskart stumteli) Virginija: Niekada nesakyk niekada.
Valerija: Nu labanaktis.
Virginija: Gerai, labanaktis. Ačiū Jums už kompaniją, už dieną. Einu dar pažiūrėsiu ar tikrai užrakinau. Nepasitikiu savo atmintim, reikia paliesti.